Daug kalbėti apie patį faktą nėra prasmės. Pateisinti tokį elgesį gali tik į įsivaizduojamą paskutinį karą su prasigėrusia valstybe pakilusi puritoniška kai kurių Seimo narių sąmonė. Dar saujelė jų rėmėjų, isteriškai džiūgaujančių dėl to, kad kiti piktinasi absurdiškais draudimais.
Jei piktinasi koks Landsbergis, liberalas ar leftistas (o dabar tokiais vadinami visi, kurie nepasiduoda agresyviai retorikai ir chamiškumui) ar šiaip labiau žinomas asmuo, tai dar geriau. Pykčiu maitinasi ir jį generuoja nemaža dalis į viešąją erdvę suplūdusių komentatorių. Liūdnoka tik, kad tą agresyvumą palaiko ir netgi skatina tie, kuriems suteikta įstatymų leidimo privilegija.
Tikriausiai visada visuomenės veidrodyje bus tokių, kurie kakoja ir tapinoja, kuriems viskas dzin dzindzilin, bet labai nesinori, kad tokį nemąstymo būdą perimtų dauguma ar bent jau įtakingiausieji. Tai jau būtų nebe perspėjimo signalas, o pabaigos pradžia.
Lietuva savo šimtmetį pasitinka su lapus iš tikrovės plėšančiais valdančiaisiais ir su istorija, iš kurios vis dar išplėšta daugybė lapų.
Bet kalbėti reikėtų apie tendenciją ir savotišką išplėštų lapų simbolizmą. Lietuva savo šimtmetį pasitinka su lapus iš tikrovės plėšančiais valdančiaisiais ir su istorija, iš kurios vis dar išplėšta daugybė lapų.
Tie išplėšti labai simbolizuoja bėgimą nuo tikrosios dalykų padėties ir nuo mūsų atsakomybės. Kaip į kompleksinę alkoholizmo, psichologinių problemų ir nevilties problematiką valstiečiai žalieji žvelgia per draudimų ir ribojimų perspektyvą, taip ir didelė dalis lietuvių žvelgia į kitus skausmingus, sunkiai sprendžiamus dalykus.
Taip išplėšėme lapus iš savo istorijos ir tik dabar, po truputį gydami, pradedame klijuoti juos atgal. Taip lietuvį reikia supažindinti su kauniečiu Emmanueliu Levinu arba įtikinti, kad Mykolas Romeris ar signataras Stanislovas Narutavičius gebėjo stovėti prie Lietuvos valstybės ištakų net ir nepamesdami lenkiškosios kultūros ir tapatybės.
Visas šimtmetis pilnas išplėšytų lapų ir mes linkę pastebėti tik tuos, kuriuos išplėšė ar prirašė kiti, nurašydami būtent tiems laikams didžiąją dalį problemų. Įkliuvome savotiškame savicenzūros rate, kurį tik dar labiau užveria tikinimas, kad cenzūra išties yra atsakymas. Kad cenzūra, o ne viešu kalbėjimu galime keisti mąstymą.
Genialus režisierius Milošas Formanas yra sakęs, kad blogiausia cenzūros pasekmė yra savicenzūra, kuri sulaužo stuburus ir keičia asmenybes, verčia sakyti ne tai, ką matau ir patiriu, verčia kontroliuoti save. Toks procesas žiauriausia savo forma jau perlaužė daugelio Rusijos žmonių stuburus. Ir mums nereikėtų rinktis panašaus kelio, net jei tai susiję su pavienėmis politinėmis kovomis.
Simboliška proga prisiimti daugiau atsakomybės, pažvelgti ne tik į praeinantį šimtmetį, bet ir būsimą, švaistomą naujiems lapų ir marškinių nuo krūtinės plėšymams. Tai mane gąsdina labiausiai.
Stebėdami ir suvokdami, kad vis dar dėliojame savo istoriją iš paskirų detalių, vis dar turime neįsisąmonintų istorinių tiesų, mes vangiai norime duoti pažadą, kad kito šimtmečio istorijos supratimas bus kitoks. Kad Lietuva pasinaudos laisve ir bus atviresne, pliuralistiškesnė, kritiškesnė pati sau.
Nei dėl paminklų, nei dėl konkrečių sprendinių tartis nenorima. Tartis nenori ne tik paskiri, pikti ir nelaimingi amžinieji protestuotojai prieš sistemą, bet ir valdžios atstovai, turintys esminę pareigą – derinti visų interesus.
Nei dėl paminklų, nei dėl konkrečių sprendinių tartis nenorima. Tartis nenori ne tik paskiri, pikti ir nelaimingi amžinieji protestuotojai prieš sistemą, bet ir valdžios atstovai, turintys esminę pareigą – derinti visų interesus.
Premjeras tik susidūręs su neišvengiama tikrove ir, įtariu, paragintas protingesnių patarėjų, nusprendė, kad ne Gintautas Paluckas stovi už protestuojančių jaunų medikų, o sunki kasdienybė. Ramūnas Karbauskis kalbėti apie savo verslo veikimo metodiką nenusiteikęs apskritai ir dėsto neturįs nieko bendro.
Vietoje to, inicijuojamas tyrimas, kuriame Seimo nariai, vaikščiodami ant konstitucinių galių viršijimo ribos, aiškinsis, ar juos kritiškai vertinančias laidas kuriantys prodiuseriai gauna ne per daug pinigų.
Spėju, kad taip pat mielai būtų plėšomi ir straipsniai bei pasisakymai socialiniuose tinkluose, kuriuose kritikuojamos valdančiųjų asmenybės ir jų poelgiai. Kadangi jų išplėšti nepavyksta, tai bent jau galima pasiųsti savų komentatorių gaujelę ir kokia Bumbulas Nevisprotienė pakomentuos taip, kad visiems viskas bus aišku.
Kalbų apie dialogą, polilogą, istorijos ir ateities perspektyvos permąstymą mažai ir viešojoje erdvėje, kurioje siautėja nuomonės formavimo virusas. Taip pamažu atslenka ir praslinks šimtmečio data. Ar būsime ką nors išmokę, sužinoję ir ramesni dėl ateities? O gal tik dar daugiau išplėštų lapų?
TAIP PAT SKAITYKITE: Istorikas N.Černiauskas: „Bijau, kad šimtmečio minėjimas netaptų vienos dienos ar dvidešimties pavardžių švente“
