Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas savo rašinyje, šlovinančiame Graikijos sprendimą, teigė, kad graikai suteikė viltį Europai, miegančiai dogmatiškame sapne. S.Žižeko manymu, Graikijos premjeras ir Vokietijos kanclerė tuojau pat rastų sutarimą, jei ne blogieji Europos Sąjungos technokratai.
S.Žižekui ir kitiems dabartinės Graikijos valdžios gynėjams siaubą kelia tai, kad kreditoriai reikalauja graikų sumokėti už lengvą gyvenimą praeityje. Žinoma, užjaučiu tuos graikus, kurie suprato situacijos keblumą anksčiau ir dabar yra priversti stebėti, kaip jų valstybę perima revoliucijos siekiantys radikalai.
Vis dėlto, Graikijos skolų klausimą gali išspręsti tik minėtieji technokratai, vieninteliai siūlantys realius sprendimus, pagrįstus skaičiavimais, o ne idealistiniu geranorišku mąstymu. Kol kairieji intelektualai Europoje kalba apie viltį, tariamas demokratijos pergales ir pokyčius, tokie žmonės kaip Eurogrupės vadovas Jeroenas Dijsselbloemas padeda ant stalo skaičius ir siūlymą išsigelbėti nuo chaoso.
Deja, bet kaip teisingai pastebėjo Carnegie centro Maskvoje analitikas Aleksandras Baunovas, Graikijos valdžioje dabar sėdi tie žmonės, kurie nuo pat pradžių neketino tartis. Buvo besitikinčių, kad Aleksis Cipras nusileis ir pripažins, kad vienintelis Graikijos šansas – politiškai sudėtingas diržų veržimasis.
A.Cipras, kaip ir jo kolega, buvęs finansų ministras Janis Varufakis, atėjo su kitokiomis mintimis. Jų tikslas – revoliucija. Iššūkis kapitalizmui ir Europos biurokratijos sistemai. Kokia graikų alternatyva? Jei pašalinsime iš A.Cipro retorikos iliuzijas ir skambius terminus, nieko nebeliks. Jokių konkrečių reformų ar pasiūlymų.
Jų tikslas – revoliucija. Iššūkis kapitalizmui ir Europos biurokratijos sistemai. Kokia graikų alternatyva? Jei pašalinsime iš A.Cipro retorikos iliuzijas ir skambius terminus, nieko nebeliks.
Kodėl tada tiek daug graikų sekmadienį džiūgavo gatvėse, sužinoję, kad Europos dėdėms ir tetoms buvo parodyta špyga? Jie nėra kvailiai, nėra ir tinginiai – taip kalba tik paprasto žodžio garbintojai, mėgstantys dėlioti etiketes įsivaizduojamoms bendruomenėms. Graikai pavargo nuo spaudimo ir nuo bet kokių reikalavimų. A.Cipras dovanoja jiems svajonę ir viltį, kad galima išsisukti.
Tiesą sakant, Graikija man dabar primena Las Vegasą iš puikaus 1995 metų filmo „Paliekant Las Vegasą“ („Leaving Las Vegas“), kuriame Nicholaso Cage'o personažas Holivudo scenaristas Benas Sandersonas bandė nusigerti iki mirties. Tai chaotiška vieta, kurioje praeitis nebeatsimenama, o ateitis tokia miglota, kad sunku nuspėti, ar rytojus vis dar ateis.
