Čia galima prisiminti ir Palangos savaitgalio nuotykius. Daugelis moralizavimo profesionalų, matydami krūmuose vemiančius, besimušančius ir kitaip savo kaimą garsinančius nepilnamečius ar nepilnapročius puls teigti, kad tai – visuomenės moralės atspindys.
Ar tie saulės iškepti, labai blogos muzikos ir pigaus alkoholio palaužti tautiečiai išties leistų sau tokias pramogas Vilniuje, Radviliškyje ar Draučiuose? Ne. Jie atvyksta į Palangą pagyventi taip, kaip ilgą laiką gyveno Graikijos politikai – negalvodami ir nejausdami atsakomybės.
Ar tie saulės iškepti, labai blogos muzikos ir pigaus alkoholio palaužti tautiečiai išties leistų sau tokias pramogas Vilniuje, Radviliškyje ar Draučiuose? Ne. Jie atvyksta į Palangą pagyventi taip, kaip ilgą laiką gyveno Graikijos politikai – negalvodami ir nejausdami atsakomybės.
Akimirkos kultūra savo garbintojus nuneša į keisčiausias vietas. Kai kurie lengvai gyvena už skolintus pinigus, kol atveda prie bedugnės krašto visą valstybę, o kai kurie užbaigia savo kelionę ant kokio Palangos miesto suoliuko, palaužti „Žebenkšties“ alaus ar Filipo Kirkorovo bliovimo.
Akimirkos kultūra neturi savo filosofijos. Jai nereikalinga ramybė ir kritinis mąstymas, išmušantys niekuo nepagrįsto pasitikėjimo savimi pagrindą.
Geriausiai šią kultūrą apibendrino vienas jaunuolis prie Žaliųjų ežerų, kuris prigautas televizijos žmonių girtas ir besiruošiantis toliau pliuškentis tiesiog šyptelėjo ir tarė: „Vis tiek mirsiu kažkada.“
Tai neturi nieko bendro su filosofine nihilizmo koncepcija ar susitaikymu su mirtimi. Tai tiesiog atsakomybės nusikratymas ir gyvenimas akimirkoje, kurią pateisinti galima bet kokiais būdais. Graikijos gynėjai jums teigs, kad jiems vos ne prievarta grūdo pinigus, skolino, o jie nesugebėjo atsisakyti. Palangos naktinio degradavimo stebėtojai jums sakys – „klubinėtojai atsipalaidavo“.
