Tiesa, atsakinga žiniasklaida neturėtų skatinti įvairiausių kvailumo formų, o jas pažinusi tuojau pat nusipurtyti. Kodėl? Sklinda mitas, kad kažkada žiniasklaida buvo ne tik padrikų nuomonių transliuotoja, bet ir atsakingos visuomenės švietimo, kritinio mąstymo formavimo erdvė. Sunku patikėti, bet žmonės pasakoja tokių dalykų matę. Taip esą buvę prieš pirmojo reklamos užsakovo gimimą.
O mes dabar galime matyti, kaip save žiniasklaida vadinančios naujienų platformos be jokios gėdos suteikia eterį būrėjams, tarologams, raganoms ir kitokiems šarlatanams. Suteikia tam, kad šie aptartų ne garsių žmonių vedybas ar galimas sporto varžybų baigtis. Šitiems žmonėms suteikiama galimybė spėlioti šiurpių nusikaltimų užsakovus, motyvus, prognozuoti žmonių likimus ir galimas jų problemas.
Gal tai ir nebūtų tokia didelė bėda, jei prieš save ragana vadinančios moteriškės kliedesius būtų paskelbiama, kad tai tėra šarlatanės paistalai, neturintys nieko bendro su tikrove ar logine įvykių seka.
Jei jau dedame grėsmingas nuotraukas ir užrašus ant cigarečių pakelių ar pranešame, jog prieš vartodami vaistus turėtume pasitarti su kompetentingu dėde ar teta, ar nevertėtų paženklinti tokių būrėjų pasirodymų specialia eilute?
Ta eilutė skelbtų: jokios delno linijos, jokie kortų rinkiniai, jokie kavos tirščiai, jokios žvaigždynų padėtys ar kosmo-plazmo-bio-eko-šaude-tu-šaude-energetikos neturi sąryšio su tikrąja dalykų padėtimi.
Ta eilutė skelbtų: jokios delno linijos, jokie kortų rinkiniai, jokie kavos tirščiai, jokios žvaigždynų padėtys ar kosmo-plazmo-bio-eko-šaude-tu-šaude-energetikos neturi sąryšio su tikrąja dalykų padėtimi. Po šios eilutės dar sektų milžiniškomis raudonomis raidėmis žibantis užrašas: ŠLOVĖ KRITINIAM MĄSTYMUI.
Deja, bet kol kas pavojingi spėliojimai be pagrindo pateikiami kaip legitimi nuomonė. Kodėl? Todėl, kad tai linksmina žiūrovą. Žiūrovą, kuris dažnai gali pasididžiuoti net ir aukštojo mokslo diplomu, bet tikrovėje neatskirtų Carlo Sagano „Kosmoso“ nuo to paties pavadinimo šlykščių sovietinių cigarečių.
Pagarbos diplomui, o ne kritiniam mąstymui demonstravimas išaugino kartą, kuri mokslu gali vadinti net ir likimo nupasakojimą iš delno linijų. Nėra ko stebėtis, Šiaulių universitete juk kažkada skambiai buvo pristatytas chirologijos kursas, ruošiami jaunieji būrėjai. Nenustebčiau, jei Mykolo Romerio diplomų kalykla pasiūlytų būrimo vadybos kursą.
Pagarba mokslui, moksliniam metodui ir intelektui nėra skatinama, o kai kuriais atvejais netgi ir pajuokiama ar įvardinama kaip nereikalinga detalė. Profesorius idiokratijoje tampa keiksmažodžiu. Platesnis žodynas ar gebėjimas atpažinti ir cituoti klasikos kūrinius netoleruojamas. Kodėl? Nes nuobodu. Nuobodu, ir viskas.
Pagarba mokslui, moksliniam metodui ir intelektui nėra skatinama, o kai kuriais atvejais netgi ir pajuokiama ar įvardinama kaip nereikalinga detalė.
Deja, bet pramogos paieškos atveda prie tokių makabriškų vaizdinių, kai tarologu save vadinantis vyrukas mėto kažkokias stebuklines kortas ir tikina, kad jos rodo tikrąją įvykių eigą ar net konkrečius asmenis, kurie galėjo sukelti vieną ar kitą reiškinį.
Pramogos troškimas ir mistinių paaiškinimų siekis iš dalies siejasi. Mums sunku susitaikyti su tuo, kad daugelis reiškinių reikalauja kompleksinio, nuoseklaus aiškinimo, technologijos supratimo, tad žymiai patraukliau yra įterpti į šią grandinę mistinių detalių.
Tokiu principu vadovaujasi ir socialinių bei politinių mokslų atstovai, kurie leidžia sau svaičioti apie sąmokslus, didžiuosius planus bei gėrio ir blogio kovas. Spėjimas išlaisvina nuo sudėtingos tikrovės ir neatsakomų klausimų naštos. Stebuklingos kortos krinta žymiai lengviau nei argumentai, patvirtinantys hipotezę.
Palūžta net tokie stiprūs vyrai, kaip nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas, kuris geros ateities labui vyniojosi galvą tualetiniu popieriumi. Ir kaip nesivyniosi, kai pati asmeninė būrėja pataria? Ką čia slėpti, vyniotumėmės ir mes, kad tik Lietuvai būtų geriau.
Ekstrasensų, burtininkų ir kitokių šarlatanų pasirodymai mus vis dar skiria nuo vakarietiškos visuomenės, nustūmusios šias keistokas pramogas į visuomenės paraštes. Veidų ekspertai lietuviškose televizijos laidose vis dar aiškina, koks likimas lauks užpakalių ekspertų ar vargšių merginų, tapusių dėmesio stokos aukomis ir praradusių savo tapatybę.
Kaip ir minėjau, tai neturėtų stebinti. Tai yra pramogų žiniasklaidos dalis, tačiau šios srities kokybė nemažai pasako ir apie mūsų visuomenę. Sprendžiant iš to, kad gebame progresuoti ir tapti kritiškesni bei protingesni (yra jau tokių, kurie gatvėje nesibaido juodaodžių ir nebesirūpina, ką ten veikia tie gėjai), tikiu, kad neilgai trukus nusikratysime ir būrimo pramogų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Lietuvos priešas Nr.1 – provincialumas
