O ką šiame Paryžiaus išpuolių fone apie save sužinojome mes patys? Kol vieni puošė savo savo socialinių tinklų nuotraukas Prancūzijos spalvomis, o kiti piktdžiugiškai džiūgavo, kad užpuolikai pasirodė esą islamo radikalai, pasaulis už feisbuko ribų beveik nepasikeitė. Akivaizdžias problemas užtemdė beverčiai postringavimai apie islamą ar pabėgėlių grėsmę.
Pirmiausia tai, ką liūdnai konstatavo vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis – Lietuvos specialiosioms pajėgoms trūksta netgi elementarių neperšaunamų liemenių ar amunicijos. Antra, bazes „Aro“ pareigūnai turi tik Vilniuje ir Kaune, tad reakcijos laikas teroro atveju būtų pavojingai lėtas.
Kad situacija pasikeistų, reikės ne tik politinės iniciatyvos, bet ir supratimo, kad globalaus terorizmo kontekste mes esame ne ką prastesnis taikinys Vakarų pasaulio nekenčiantiems teroristams. Bijau, kad tik laiko klausimas, kada Vakarų Europai sustiprinus saugumo grandis tapsime patraukliu taikiniu bandantiems įbauginti ir išprovokuoti naujuosius kryžiaus karus.
Būtų smagu, kad net ir paprastą žmogų ginanti valdžios atstovų dalis laikinai nustotų svajoti apie dideles pensijas ir minimalias algas ir priimtų kelis konstruktyvius sprendimus, pagelbėjančius mūsų žvalgybai ir specialiųjų pajėgų vyrams.
Pagarbos policijai trūksta. Tai rodo ne tik pareigūnų algos, bet ir tai, kad po Vilnių klaidžiojant neprognozuojamam asmeniui su automatiniu ginklu, socialinių tinklų žuvys užsiima Lietuvos policijos trolinimu.
Žinoma, juokinga, kai susimauna tie, kurie turėtų mus saugoti, bet kažkurią akimirką pilietiškumas visgi turėtų prabusti ir priminti, kad pavojus gali būti realus.
Tuo pat metu pasaulio žurnalistai užplūdo Molenbeko rajoną Briuselyje, iš kurio kilę įtariami išpuolio Paryžiuje organizatoriai. Pagrindinės jų straipsnių temos – nenusisekęs integracijos procesas, paliekantis musulmonų jaunimą už socialinės gerovės ribos ir nustumiantis į visuomenės paraštes, kuriose jį staiga pasičiumpa, tiesiogine žodžio prasme, rojų žadantys islamo radikalai.
Daugelis Lietuvos apžvalgininkų su pasimėgavimu baksnodavo į šias Vakarų problemas, dėstydami, kad projektas buvo pasmerktas nuo pat pradžių, cituodami radikalius veikėjus ir nusisukdami nuo daugybės individualių sėkmės istorijų.
Kalbų apie nenusisekusį integracijos procesą, vadinamojo multikultūralizmo projekto nesėkmes buvo gausu ir iki tol. Daugelis apžvalgininkų su pasimėgavimu baksnodavo į šias Vakarų problemas, dėstydami, kad projektas buvo pasmerktas nuo pat pradžių, cituodami radikalius veikėjus ir nusisukdami nuo daugybės individualių sėkmės istorijų.
Integracijos procesas išties nebuvo sėkmingas, bet visų pirma todėl, kad jame niekada nebuvo aiškiai akcentuotas pilietiškumo ugdymas. Įtraukti į ekonominį ir socialinį kasdienio gyvenimo ratą imigrantai ir jų vaikai dažnai taip ir netapdavo pilnaverčiais piliečiais, kurių nuomonė būtų atstovaujama, o interesai ginami įvairiose institucijose. Kartais tai lemdavo jų pačių nusivylimas ir apatija, kartais – valstybės nenoras pripažinti, kad jos viduje egzistuoja radikalios jėgos, kad tikėjimo laisvė ne visada geranoriškai derės su pagarba kitiems įstatymams.
Mažai kas Lietuvoje užsimena apie tai, kad panašių problemų turime ir mes patys. Vilniaus taboras ir jame degradacijai pasmerkti romų vaikai tapo natūraliu reiškiniu. Taip, integruoti romus yra labai sudėtinga, tačiau ypatingų pastangų tam niekada ir nebuvo. Su tokia pačia apatija, su kokia romai žvelgdavo į pastangas juos įtraukti į normalų gyvenimą, į juos žvelgdavo ir sėkme netikėję valdininkai.
Integracijos procesas nepavyko ir taboras tapo narkotikų prekybos irštva, tačiau apatiškai stebėti, kaip karta po kartos šis tinklas plečiasi – didelė klaida. Šis nevykęs integracijos procesas turėtų būti suprantamas kaip visos visuomenės nesėkmė ir gera pamoka. Deja, bet kol kas pirštais baksnojama tik į tuos, kurie dažnai neturi pasirinkimo. Kalti tik romai? Nemanau.
Lietuvos visuomenė vis dar yra labai nepaslanki, o kalbant apie regionus – visiškai sustabarėjusi. Tai pakeisti bus sunku, jei puoselėjami bus tik tautinis šokių ansamblis „Trepsiukas“ ir choras „Baubiančios pagyvenę moteriškės“.
Labai sunku įsivaizduoti, kaip tokie tautiečiai priims iš Sirijos ar Irako atkeliavusius karo pabėgėlius, kurie taip pat neturės didelių simpatijų nepažįstamai Lietuvai.
Išpuolis Paryžiuje dar kartą atvėrė ir interneto komentatorių neapykantos lobyną. Užsidėję anonimiškumo kaukę, jie „žudė“, „skerdė“, „kapojo galvas“ nepažintam kitam, priešui, tuo pat metu skelbdami apie pabėgėlių pavojų. Visi tapo pranašais, teisėjais ir geopolitikos ekspertais. Vieni žadėjo kerštą musulmonams, kiti Rusijai.
Šiek tiek labiau sofistikuota, bet panašios įtampos retorika pasipylė ir socialiniuose tinkluose, kuriuose skambėjo pranašų pagiežos giesmės ir teisiųjų pamokymai. Proga susivienyti tapo įrodymu, kad esame visuomenė, kurioje ypatingai sunku atrasti bendras vertybes.
Paryžius nesuvienijo. Paryžius parodė, kad ambicijų nenugali net didžiausios tragedijos. Į priekį veda sarkastiškas šypsnis ir žinojimas, kad tu buvai teisus, kad uždavei žmogiškąsias silpnybes demaskuojantį klausimą.
Racionalus protas sėdėjo prie smegenų laiptinės, klausė rusiškų šansonų ir gliaudė saulėgražas, kol feisbuko ekspertai atsirinkinėjo pamatinius skirtumus ir aiškinosi, dėl ko turėtų įsižeisti bei kas šį kartą bus užblokuotas.
Paryžius nesuvienijo. Paryžius parodė, kad ambicijų kartais nenugali net didžiausios tragedijos. Į priekį veda sarkastiškas šypsnis ir žinojimas, kad tu buvai teisus, kad uždavei žmogiškąsias silpnybes demaskuojantį klausimą.
Kartais man atrodo, kad mes užsižaidžiame šiuo jausmu ir atitrūkstame nuo žymiai labiau kompleksiškos ir atsakomybės reikalaujančios tikrovės.
Jei pasaulį gelbėsime feisbuke, to sarkastiško šypsnio visiškai užteks, bet turėtume nepamiršti ir Paryžiaus tikrovės, pasimokyti, tapti stipresni. „Gyvenimas tęsiasi“ – siuntė mums žinią teroro nepalaužti prancūzai... O tai reiškia, kad tęsiasi ne tik šampanas, ne tik „Charlie Hebdo“ provokacijos ar nesibaigiantis trolinimosi ratas, bet ir iššūkiai. Jau geriau būkime jiems pasiruošę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Mūsų nesaugus pasaulis
