Iš karto turiu deklaruoti tau, skaitytojau: nesu tikėjimo žmogus. Mano gyvenimo pamatu yra troškimas žinoti, besiremiantis mokslo metodais ir logine argumentacija. Neieškau paguodos pomirtinio gyvenimo koncepcijoje. Tikiuosi, tai skaitančiojo akyse nesumenkins minčių vertės ar nesukels abejonių dėl nuoširdumo.
Katalikas esu tik kultūrine prasme. Kaip žmogus, kuris užaugo mokomas katalikiškų ritualų ir maldų, bet subrendęs labiau žavisi įstabiu kultūriniu katalikybės paveldu ir minties istorijos reliktais. Žmogus, kuris turi tikinčių draugų ir gerbia jų tikėjimą, matydamas, kad tai padeda jiems išlaikyti gyvenimo ramybę ir sąžiningą laikyseną kitų atžvilgiu.
Bet popiežiaus vizitas palietė ir mane. Kaip palietė ir daug netikinčių ar abejojančių. Kodėl? Todėl, kad katalikų bažnyčios dvasinis lyderis ateina ne apsiginklavęs ontologiniais Dievo buvimo įrodymais, o su Naujojo Testamento etiniais pamokymais, kuriuose kiekvienas humanistas gali atrasti jam artimų idėjų.
Katalikybė nėra absoliučiai svetima netikinčiam ar agnostiku save laikančiam humanistui. Nepaisant skirtingų argumentavimo atspirties taškų, daugeliu atveju tikinčius ir netikinčius žmones suvienija vieningas pagarbos, doro gyvenimo, meilės artimui troškimas, pasiaukojimo ir kilnumo vertinimas, pagarba tradicijai ir filosofinė savistaba.
Be to, drįsiu pasiginčyti su gerbiamu savo dėstytoju, filosofu Alvydu Jokubaičiu, kuris interviu LRT teigė, kad bažnyčios įtakos politikai klausimas nėra toks svarbus. Taip, Šventasis sostas neturi politinių galios instrumentų. Bet jis veikia švelniąja galia – formuodamas etinius kontūrus tikintiesiems ir toms valstybėms, kuriose katalikybė vis dar išsaugojusi aktyvų socialinį vaidmenį.
Šiame kontekste popiežiaus žodžiai įgauna svarbą visiems ir tampa ne tik moraline, bet ir potencialiai politine žinia. Būtent todėl popiežiaus Pranciškaus žodžiai nemaloniai vertė jaustis tuos, kurie pajuto savojo dvasinio lyderio kritiką jų dviveidiškumui.
„Per visą savo istoriją Lietuva sugebėjo priglausti, suburti ir priimti įvairiausių tautybių ir religijų žmones. Šiose žemėse visi rasdavo savo namus: lietuviai, totoriai, lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, armėnai ir vokiečiai, katalikai, stačiatikiai, protestantai, sentikiai, musulmonai ir žydai – visi taikiai gyveno drauge, kol įsigalėjo totalitarinės ideologijos, kurios sėdamos smurtą ir nepasitikėjimą, pakirto gebėjimą priimti kitą ir nesureikšminti skirtumų. Semdamiesi stiprybės iš praeities, iš naujo atrandate tas šaknis ir atgaivinate tai, kuo esate išskirtiniai ir saviti, tai, kas Jūsų valstybei padėjo augti ir nepalūžti: toleranciją, svetingumą, pagarbą ir solidarumą“, – sakė popiežius Lietuvai, primindamas, kad, galiausiai, Lietuva nėra tik lietuviams.
Lietuvos stiprybe visada buvo jos gebėjimas palaikyti taikingą gyvenimą su šalia gyvenančiais ir neprimesti jiems savo gyvenimo taisyklių. Gerbti kitų tradicijas ir pasimokyti iš skirtumų. Tokia visada buvo mūsų sėkmės formulė ir tai savo žodžiuose užfiksavo popiežius.
Pagerbdamas komunizmo aukas popiežius Pranciškus atidavė lygiavertę duoklę ir nacių bei jų kolaborantų nužudytiems Lietuvos piliečiams žydams bei romams. „Lietuva gali paliudyti, kaip nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.
Tai yra labai svarbi žinia tiems, kurie nori selektyviai žvelgti į istorijos aukas, budelius ar kolaboravusius asmenis. Išsirinkti, kurių pagerbimo ženklus saugoti, paskelbiant suklydusiais didvyriais, o kurių palikimą sunaikinti vien dėl politinio trumparegiškumo. Visų skausmas yra lygus ir visų kaltė yra vienoda, nepaisant to, su kuriuo režimu buvo susidurta.
Savaitgalį socialiniai tinklai buvo užtvindyti susitikimų su popiežiumi epizodais. Mes selfinomės su popiežiumi. Laukėme į mus nukreipto žvilgsnio, pamokymo ar lietuviško kreipimosi. Bet ar išgirdome?
Ar išgirdo popiežių vienos dainos atlikėja, kuriai šventę sugadino ne tos odos spalvos mergaitė tautiniais rūbais? Ar išgirdo jį tie, kurie nenori pripažinti dramatiškų istorinių asmenybių ir jų vidinių moralinių pasirinkimo klaidingumo? Ar išgirdo tie, kurie nostalgiškai žvelgia į sovietinius laikus, pamiršdami ištremtus, nušautus ar likusius ir persekiotus bei kankintus lietuvius?
O gal tik atsirinkome tuos žodžius, sakinius ar kalbas, kurios patvirtino mūsų teisingumą? Kaip ištriname tuos selfius, kuriuose pavykstame ne tokie tobuli ir simetriški, kokius norime matyti ir parodyti išorės pasauliui.
Ir ar pamatėme mes save popiežiaus, bažnyčios ir katalikiško mokymo akivaizdoje? Kaip sakė profesorius A.Jokubaitis, neišvengiamai dviveidžiai ir melagiai. Kaip pridurčiau aš, taip pat neišvengiamai tikintys, abejojantys ir netikintys, bet jausmais ir protu siekiantys asmeninės ir bendruomeninės laimės ir pripažinimo.
