Šių radikalių politinių jėgų, tokių kaip „Nacionalinis frontas“ Prancūzijoje, „Syriza“ Graikijoje ar UKIP Didžiojoje Britanijoje, iškilimo priežastis – nenoras pripažinti sunkias sistemines problemas. Nesvarbu, ar tai būtų akis badantis Graikijos politikų skolinimosi neatsakingumas, ar Vakarų Europos multikultūralizmo projekto nesėkmės, visose valstybėse atsiranda politikų, kurie garsiai šūkaudami pareiškia – problemą spręsime greitai.
Nenuostabu, kad tokios partijos, prisidedančios prie Europos vienybės skilinėjimo, sulaukia Kremliaus dėmesio. Antivakarietiškas Vladimiro Putino režimas negaili kelių ar keliolikos milijonų, kad dar labiau sustiprintų tokių partijų pagrindą ir paverstų jas normaliomis politinio žaidimo veikėjomis.
Sėkmingiausiu tokiu antieuropietišku projektu tapo Vengrija, kurios lyderis Viktoras Orbanas sienas nuo kitų valstybių stato ne tik perkeltine prasme. Bandydamas apsisaugoti nuo iš Serbijos atvykstančių pabėgėlių, jis jau ketina iškelti ir tikrą keturių metrų aukščio sieną, kuri tariamai apsaugotų nuo grėsmingo migrantų antplūdžio.
Esu tikras, kad Graikijos žmonių gelbėtoju pasirinktas A.Cipras neturi plano net ir laikui iki artimiausių pusryčių.
Tiesa, pastaruoju metu Vengrijos pavojų gerokai pralenkė iliuzijose gyvenančios ir nuo paskolų bakchanalijų įsisiautėjęs Graikijos chaosas. Aleksio Cipro vedamas populistinis taboras žaidžia katės ir pelės žaidimą su Europos Sąjunga ir kitais išlaikytojais, tuo pat metu lankstydamasis Rusijai. Esu tikras, kad Graikijos žmonių gelbėtoju pasirinktas A.Cipras neturi plano net ir laikui iki artimiausių pusryčių.
Būtent tokiu principu veikia Europos radikalai. Jie reaguoja ir daro tai aršiai. Galima būtų pagirti šių reakcionistinių politinių jėgų norą garsiai kalbėti apie gilias savo valstybių problemas, tačiau tai daroma ne kritinio mąstymo ir analizės šviesoje, o garsaus klyksmo ir „reikia kažką daryti ir mes kažką darysime“ baltajame triukšme.
Kokia Lietuvos pozicija šiame Europos radikalų pavasaryje? Lietuva, šiuo atveju, atsidūrusi labai palankioje situacijoje, mat kai kurias iš šių problemų jau esame sprendę, o su kai kuriomis mums ir negresia susidurti.
Lietuvos politiniame žaidimų lauke buvo nemažai bandymų suderinti kraštutinės kairės pažiūras ekonomikoje ir kraštutinės dešinės vapėjimus socialinės politikos klausimuose. Tokia formulė galiojo beveik visiems populistiniams projektams. Tokia formule vis dar naudojasi nušalintojo prezidento gerbėjų būrelis, pavadinimu „Tvarka ir teisingumas“.
Lietuvos politiniame žaidimų lauke buvo nemažai bandymų suderinti kraštutinės kairės pažiūras ekonomikoje ir kraštutinės dešinės vapėjimus socialinės politikos klausimuose.
Kraštutinės kairės plėtrą labai greitai užgniaužia komunistinės patirties priminimas. Net ir sofistikuoti bandymai kurti „Naujosios kairės“ judėjimus atsiremia į tai, kad lietuvius vis dar ištinka nevaldomo vėmimo priepuoliai, išgirdus apie bet kokios formos marksizmą. Pagrindinė Lietuvos kairiųjų partija beveik visą savo gyvavimo laiką taip pat meiliai glaustėsi su stambiojo kapitalo atstovais.
Kitą dalį kairiųjų idėjoms gal ir galinčių pritarti, bet mąstyti tinginčių Lietuvos žmonelių susirinko minimalios algos ir pensijų didintojai. Nenoras mąstyti atvedė į parlamentą ir ministrų postus ant visuomenės intereso visiškai nusispjovusius išgalvotų partijų narius, kurie galiausiai baigdavo karjerą teismo suole ar prie suskilusios juodosios buhalterijos geldos.
Aišku, buvo ir bandymų kraštutinės kairės projektus statyti ant sovietinės nostalgijos pagrindo, tačiau tokių veikėjų kaip buvęs „Fronto“ partijos lyderis Algirdas Paleckis charizma gali lygintis nebent su sovietinės chruščiovkės penkiaaukščio spalvingumu ir mielumu akiai.
Aišku, buvo ir bandymų kraštutinės kairės projektus statyti ant sovietinės nostalgijos pagrindo, tačiau tokių veikėjų kaip buvęs „Fronto“ partijos lyderis Algirdas Paleckis charizma gali lygintis nebent su sovietinės chruščiovkės penkiaaukščio spalvingumu ir mielumu akiai.
Tiesa, žymiai sėkmingesne dirva politiniams radikalams turėjo tapti kraštutinės dešinės idėjų laukas. Sąjūdžio dvasioje įsiplieskęs tautinės istorijos romantizavimo motyvas ir aršus patriotiškumas netapo vienijančiu faktoriumi. Daugelis buvusių Sąjūdžio veikėjų taip ir nesugebėjo nugalėti savo idealizmo ir normaliai įsilieti į Lietuvos politinį gyvenimą.
Kurį laiką perėjimo periodą išgyvenę konservatoriai gana sėkmingai modifikavosi į europietišką dešiniųjų partiją, o prie jų prisijungti bandę tautininkai vis tiek galiausiai turėjo išsilakstyti, taip ir likę partijos paraštėse. Dalį absurdiškesnių idėjų konservatorių gretose vis dar reprezentuoja nariai, kurie noriai atstovauja smagiai kvaktelėjusių, bet patriotiškų senukų interesams.
Vienintelis aiškesnis lietuviškos kraštutinės dešinės produktas – Lietuvos tautininkų sąjunga, kuri panašesnė į nevykusių istorijos mokytojų sambūrį prie alaus. Socialiniuose tinkluose ir nebent giminių skaitomuose tinklalapiuose keli partijos nariai ir jai prijaučiantys rašeivos taškosi seilėmis, aiškindami, kad kitokie žmonės atneš į Lietuvą pragaištį.
Partija gal ir galėtų sulaukti bent poros procentų rinkėjų palaikymo, tačiau net ir kalbėdami apie tai, kad atstovauja Tautai, jie kalba ir rašo stiliumi, kuris atveda neįtikėtinai arti to paties A.Paleckio ir kitų politinių pajacų išvadų.
Geriausias Lietuvos tautininkų beviltiškumo pavyzdys – socialiniuose tinkluose sukurtas humoristinis partijos lyderio Juliaus Pankos ir kito partijos nario Mariaus Kundroto intymių santykių neigimas.
Geriausias Lietuvos tautininkų beviltiškumo pavyzdys – socialiniuose tinkluose sukurtas humoristinis partijos lyderio Juliaus Pankos ir kito partijos nario Mariaus Kundroto intymių santykių neigimas.
Matyt, pirmą kartą gyvenime susidūrę su sarkazmu, tautininkai tiesiog nežino, ką čia ir bedaryti. Juk išties, partijos lyderis ir kitas garbus narys neturėjo intymių santykių, bet tas viešas deklaravimas sukuria įvaizdį, kad abejoti yra dėl ko. Kas belieka iš cepelino išsiritusiam Lietuvos tautininkui? Pykti, rėkti ir viską neigti, taip tik dar labiau įrodant, kad šis kelių alaus mėgėjų ir istorijos fetišizuotojų sambūris tėra jų pačių užslėptų baimių išraiška, neturinti nieko bendro su politiniu intelektu.
Europoje vykstančių procesų kontekste galime pasidžiaugti, kad mūsų radikalai atrodo apgailėtinai. Lietuva jau yra išsprendusi savo tapatybės problemą ir, nepaisant visų mažų slaptų baimių, mes darysime viską, kad būtume Europos Sąjungos dalimi.
Tai vienas iš tų puikių atvejų, kai galime sau patapsėti per kudliukus ir pasakyti – pažvelkite, mes sąmoningesni Europos gyventojai nei graikai, ispanai, radikalams politinę galią suteikiantys Vakarų Europos gyventojai.
Tai mažas mūsų pilietinės visuomenės ir kritiškumo laimėjimas, tačiau ilgo būsimo mūšio už Europos vienybę ir solidarumą pradžia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kas tie Kremliaus gynėjai Europos Parlamente, bandantys įtikinti, kad karą Ukrainoje sukėlė NATO?
