Prisipažinsiu, didžiąją dalį spėjimo, kad Hillary Clinton visgi taps pirmąja prezidente moterimi, sudarė pasitikėjimas ir viltis. Tuo pat metu nerimas dėl D.Trumpo kandidatūros.
Kad šis nerimas turi pagrindo, jums jau galėjo parodyti plojanti Rusijos Valstybės Dūma ar neįtikėtinai greitai išsiųsta Vladimiro Putino sveikinimo telegrama. Amerikiečiai išsirinko lyderį, protestuodami prieš tą savo vaidmenį, kuriuo pasitikėdami mes grindžiame savo saugumą.
Marine Le Pen sveikinimo žinutę siuntė iš Prancūzijos, „Brexit“ herojus Nigelas Farage'as, jau demaskuotas dėl savo melų, triumfavo Londone. Politinės jėgos, siejančios save su uždarų sienų ir aklo savų interesų saugojimo strategija, šiandien džiūgauja. Džiūgauja ir tie, kurie organizavo bei rėmė karines ekspansijas į Ukrainą ir Siriją.
Taip, tiesa, džiūgauja ir didelė dalis amerikiečių, kurie nubaudė politinį elitą, nubaudė Vašingtono biurokratus ir išsiuntė į Baltuosius rūmus vyruką, kuris neturi ne tik moralinio pagrindo, bet ir politinės patirties ar intelekto.
H.Clinton neabejotinai negali pasigirti moraliniu skaidrumu. Jos šeimos fondo veikla ir jos neatsakingi ir įtarimus keliantys veiksmai valstybės sekretorės poste puikiai žinomi. Bet taip pat puikiai žinoma ir jos patirtis bei gebėjimas atsakyti į grėsmingus iššūkius.
Tuometinė valstybės sekretorė H.Clinton buvo pirmoji, kuri išdrįso garsiai pasakyti (ir padarė tai Vilniuje), kad Rusijos prezidento rinkimai, kuriuose buvo perrinktas Vladimiras Putinas, buvo farsas. Ji rėmė Ukrainos kovą su Rusija ir viešai smerkė Kremliaus veiksmus Sirijoje.
Ką dabar gavome? Žmogų, kuriam kaip moksleiviui teks aiškinti, kad Rusija nėra JAV draugė ir geopolitinė partnerė. Žmogų, kuris nesurastų Lietuvos žemėlapyje, nebent prie jos būtų prikabintas auksinis „Trump“ užrašas.
JAV rinkėjų sprendimą gerbti būtina, bet pagarba neprivalo išstumti kritiško požiūrio. Amerikiečiai šiuose rinkimuose protestavo prieš vidaus politikos bėdas ir, paradoksalu, demokratijos lyderystės vaidmenį. Nuo šiol JAV užsienio politikoje vyraus ne principinga laikysena, o naudingi susitarimai.
Nuo šiol JAV užsienio politikoje vyraus ne principinga laikysena, o naudingi susitarimai.
Tai pavojingai primena praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį, kuriame taip pat vyravo naudingi susitarimai ir ūkiniai interesai. Mokantiems istoriją nereikia priminti, kuo baigėsi toks bandymas susitarti. Jis vis dar šnara kaip tas apgaulingas taikos lapas britų ministro pirmininko Neville'io Chamberlaino rankose.
Klystantys sociologai ir politologai mus turėtų įspėti – žmonių pasirinkimas darosi vis mažiau argumentuotas, vis daugiau vyrauja emocingo balsavimo prieš. Prieš ką? Prieš isteblišmentą, prieš sistemą. Prieš tvarką, kuria nepatenkinti tie, kuriems ši tvarka nėra tokia dosni.
Kokia alternatyva pateikiama tikrovės neigėjams? Siena, milžiniška siena. Geri, geresni, geriausi susitarimai. Migracijos stabdymas, sienų uždarymas ir savo interesų žiūrėjimas. Buvusi kandidatė į viceprezidento postą Sarah Palin aiškino, kad tai žmonių smūgis „globalistinėms užmačioms“.
Ne, tai smūgis tikrovei ir tiems, kurie teikia nuosaikesnius, bet racionalius problemų sprendimo būdus.
Pasaulis darosi toks greitas ir komplikuotas, problemos tokios kompleksinės ir sunkiai įveikiamos, kad vienintelė teisinga pastanga – ilgas ir nuoseklus darbas, vieningumas ir bendrų interesų ieškojimas. JAV rinkėjai, kaip ir „Brexit“ balsuotojai, pasirinko lengvąjį kelią.
Apokalipsės nebus. Amerikiečiai neemigruos į Kanadą, o Donaldas Trumpas (bijau jau ir prognozuoti) nesunaikins pasaulio. Tačiau chaoso ir nerimo tik daugės, o jį suvaldyti skiriame žmones, kurie sunkiai susitvarko net su savo asmeniniu nerimu ir atsakomybe.
Tačiau chaoso ir nerimo tik daugės, o jį suvaldyti skiriame žmones, kurie sunkiai susitvarko net su savo asmeniniu nerimu ir atsakomybe.
Lietuvai tai žada neramius metus ir dar labiau padažnėsiančias triumfuojančio Kremliaus provokacijas. Pasauliui – mažiau sutarimo ir konstruktyvių pokalbių. JAV demokratijos sistemai – įtemptus pančius ir gėdą, kurią sukels neišsilavinęs ir arogantiškas suaugęs kūdikis einantis prezidento pareigas.
Viltis lieka visa gydančioje ironijoje ir tikėjime žmonių gebėjimu mokytis iš klaidų.
„Nuolat šokame nuo uolų tam, kad pakeliui užsiaugintume sparnus“ – Kurtas Vonnegutas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ž.Pavilionis: po tokių JAV rinkimų rezultatų Lietuvos valdžia privalo kitąmet skirti 2 proc. gynybai
