„Draudimais nieko nepasieksime“, – išmintingai linksėdami galvomis byloja įvairūs demagogai. Kaip ir dauguma tokių liaudies išmintimi paremtų frazių, tai yra visiška nesąmonė. Draudimais galima pasiekti labai daug.
Ekonominiai apribojimai ir asmeniniai draudimai vis labiau siutina ir alina Rusijos politinį elitą, jų nuomonių formavimo lyderius. Pasaulio istorijoje galime surasti dar daugybę atvejų, kai embargas, boikotai ar kitos draudimo ir ribojimo priemonės iš tiesų atliko savo paskirtį ir pakeitė procesų eigą.
Deja, bet vargiai surastume pavyzdį, kai teigiamą rezultatą suteikė informacijos ar nuomonės ribojimai. Žinoma, vadinti tai, kas sklinda iš rusiškų, Kremliaus dosniai šeriamų televizijų ekranų, informacija yra daugiau nei kvaila, bet kodėl mes renkamės patį naiviausią kelią šioje kovoje?
Provincialūs Lietuvos politikos protai dažnai renkasi draudimų kelią, vengdami tikrovės. Ar tai būtų homoseksualių asmenų egzistavimas, ar kaltė ir žala žydų tautai – mums reikia dešimtmečių, kad pamatytume tikrąją dalykų padėtį ir priimtume sprendimus.
Draudimai – lengviausia ir kvailiausia išeitis. Ką tu manai tuo pasiekti, miela komisija? Tai nei kiek nesusilpnins Rusijos propagandos mašinos galios, nesumažins jos pagreičio, nesustabdys informacinio karo apsukų.
Ar tai atneš daugiau tiesos į Lietuvos viešąją erdvę? Ar padidins mūsų nacionalinį saugumą? Ne. Žmonės, kurie tvirtai tikėjo Kremliaus žiniasklaidos autoritetu, bus įtikinti, kad Lietuva išties riboja raiškos laisvę. Net ir tokios raiškos, kuri yra visiškas melas ir absurdas, tačiau turi savo apologetų, mielai klausančių Vladimiro Putino pasakų prieš miegą.
Neradęs savo televizijos programų tinklelyje mylimo Dmitrijaus Kiseliovo laidos, vadinamasis Lietuvos vatnikas tik dar pikčiau nusispjaus ant valdžios ir imsis ieškoti naujų būdų, kuriais gautų tą teisingesnę, žymiai dailiau įpakuotą istorijos pusę su Kremliaus išganymo pažadu.
Neradęs savo televizijos programų tinklelyje mylimo Dmitrijaus Kiseliovo laidos, vadinamasis Lietuvos vatnikas tik dar pikčiau nusispjaus ant valdžios ir imsis ieškoti naujų būdų, kuriais gautų tą teisingesnę, žymiai dailiau įpakuotą istorijos pusę su Kremliaus išganymo pažadu.
Draudimai nepakeis šių televizijų turinio ir neatims jų auditorijos. Naivu manyti, kad išjungus „RTR Planeta“ kanalą, jo žiūrovas staiga taps nuolatiniu Ritos Miliūtės ar Edmundo Jakilaičios laidų žiūrovu.
Ne, jis taps dar vienu piktu komentatoriumi internete, kurio sąmokslo teorijas patvirtins kitų medijų skleidžiama tikslinga propaganda.
Norime parodyti, kad kaunamės kare? Nesame abejingi Rusijos propagandos skleidžiamam melui ir faktų iškraipymams? Kovokime su jais ir švieskime dar neapakintus, akivaizdžiai tiesai palankius protus.
Grąžinkite man Rusijos propagandos laviną, leiskite man šaipytis iš Dmitrijaus Kiseliovo, Vladimiro Solovjovo laidų. Aš nenoriu, kad pripažintume šių veikėjų galią kvailiams ir nusiramintume tik uždengę jų burnas. Informacinis karas nėra kariaujamas išjungiant priešo kanalus.
Informaciniame kare nėra priešų, draugų. Čia tik faktai ir tie, kurie jais manipuliuoja. Jei norime kariauti ir įrodyti savo tiesą, likime prie tiesos gynybos ir nebijokime į vis didesnį melą grimztančio dabartinio Rusijos režimo, ant kurio pečių krinta šimtų opozicijos atstovų sutraiškyti likimai.
Informaciniame kare nėra priešų, draugų. Čia tik faktai ir tie, kurie jais manipuliuoja.
Štai Vladimiras Putinas dar 2008 metais, sėdėdamas patogioje Vokietijos televizijos ARD kėdėje, aiškino, kad Rusija neturi jokių pretenzijų į Krymą, kuriame puikiai sugyvena įvairios tautos. Po šešerių metų jis triumfuodamas, išgalvoto referendumo pagalba atplėšė šią teritoriją, skelbdamas istorinių Rusijos žemių suvienijimą.
Tai tik vienas iš tūkstančio melų jau ilgus metus sekamoje Kremliaus melagių pasakoje. Ar mums reikia užsidengti ausis ir jų neklausyti? Ar uždengti ausis tiems, įsivaizduojamai kvailesniems Lietuvos piliečiams, kurie negali ar nenori matyti tiesos?
Jei komisijų ar kitų valdžios institucijų atstovai manys, kad teisę būti kvailais turinčius kvailius galima išgelbėti nuo melo, jie taip ir neugdys tos būtinos kritinės masės sąmoningų piliečių.
Jei komisijų ar kitų valdžios institucijų atstovai manys, kad teisę būti kvailais turinčius kvailius galima išgelbėti nuo melo, jie taip ir neugdys tos būtinos kritinės masės sąmoningų piliečių.
Pats metas nustoti gelbėti tiesą draudimais. Karo kurstymo ar neapykantos neišvengsime viešojoje erdvėje, kurios plotis jau senokai pralenkė mūsų suvokimo gebėjimus. Įrodykime savo teisingumą veiksmais, aštria ir inteligentiška kritika, o ne prakeiksmais tiems, kurie nori tikėti saldžiu melu.
Iki šiol konservatyvius protus erzinantis Švietimo amžiaus prancūzų rašytojas ir filosofas yra pasakęs legendinę ištarmę: „Nesutinku su tavimi, bet iki mirties kausiuosi už tai, kad turėtum teisę tai sakyti“. Ši idealistiškai skambanti, bet fundamentaliai tiksli citata turėtų būti pilietinės visuomenės taisyklė.
Tikiu, kad tik nuoširdi pagarba kito laisvei, kartais suburianti ir idiotus su iniciatyva, gali suvienyti tuos, kurie kritinės minties iniciatyva galiausiai atkurs sveiko proto balansą.
