„Ateis nauja karta ir viskas bus kitaip“, – taip kalbėjo tie, kurie tikėjo, kad sovietinės patirties trūkumas išgelbės nuo nomenklatūrinio elgesio atkartojimo. Šiems teiginiams trūksta jau ne tik logiškumo, bet ir juos patvirtinančios patirties.
Darbo partijos juodosios buhalterijos skandalas tai puikiai įrodė. Naujosios kartos politikas Vytautas Gapšys ar politike iš reikalo tapusi Vitalija Vonžutaitė – jie jau tapo chrestomatiniais pavyzdžiais. Daug liūdniau stebėti, kad į teismų veiklos kvestionavimą įtraukiami ir jaunimo organizacijų nariai.
Vaikai, kuriuos sužavi galimybė nuvykti su klase į Briuselį ar suorganizuoti renginį, kuris praskaidrintų niūrią provincijos kasdienybę, vėliau tampa politiniais kareivėliais, kurie įtardami, kad kažkas negerai, visgi linksi pagal jiems pateikiamą įvykių scenarijų.
Politinės patirties norintis jaunimas mokomas tokių vemti verčiančių frazių kaip „oponentų puolimas“, „susidorojimas su stipriu konkurentu“ arba „žurnalistų keliama isterija“. Tokie pateisinimai atveda prie ciniško elgesio ir moralinio dviveidiškumo, kokį matėme trečiadienį Seimo posėdžio metu.
Vengdamas apkaltos V.Gapšys aiškino pats nematąs prasmės savo bausmei, o jo kolega Kęstutis Daukšys pupsėjo apie „nepavykusį šou“. Prie šio choro prisijungė ir socialdemokratų gvardija, kurioje ryškiausiai veikė frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė ir Artūras Skardžius.
I.Šiaulienė nejučia prabilo visos partijos baimės kalba, aiškindama Andriui Kubiliui, kad nereikia garsiai kalbėti apie valdančiosios koalicijos problemas, nes tai neigiamai veikia Lietuvos įvaizdį. Įdomu, ką apie tokią gynybą mano tie, kurie save vadina Lietuvos kairės atstovais ar jaunaisiais socialdemokratais?
Ar politinės kairės jaunimui neatrodo liūdna, kad save europietiška partija laikantys socialdemokratai nuo pat kadencijos pradžios priversti ginti į teisėsaugos akiratį patenkančius, atsakomybės vengiančius ar jau teistus partnerius? Ar nesugriauna tai mito apie vakarietišką kairę ir netgi kairiųjų partiją apskritai?
Dažnai susitikimuose girdžiu klausimą, kodėl Lietuvoje jaunimas noriau renkasi dešiniąsias partijas. Į šį klausimą puikiai atsakė valdančiosios koalicijos elgesys trečiadienį. Net ir turėdami ne mažesnių problemų, dešinieji dažniausiai geba susivienyti vardan valstybės intereso ir prisiimti atsakomybę, pasitraukti iš pareigų ar neginti tų, kurių jau neapgynė teismas.
Aiškiai išreikštų vertybių atveju kritiška visuomenės dalis bent jau turi galimybę oponuoti.
Žinoma, jauni dešinieji politikai turi ne ką mažiau avantiūrizmo ir politinių ambicijų, bet jie bent jau stengiasi neatitrūkti nuo politinių vertybių pagrindo. Tai kelia simpatijas tiems, kuriems politika yra ne vien pensijų ar išmokų dydžio nustatymas. Aiškiai išreikštų vertybių atveju kritiška visuomenės dalis bent jau turi galimybę oponuoti.
O ką daryti, kai partijos deklaracija tėra tai, kad jai svarbiausia žmogus ir didelis minimalus atlyginimas? Tada sunku ir paprieštarauti, kad svarbu išsukti nuo apkaltos V.Gapšį. Žmogus juk. Dievo kūrinėlis. Nori ir jis to minimalaus didelio atlyginimo.
Kol kitoje pusėje neatsiras panašus supratimas, kad kairiųjų vertybės taip pat neturėtų atitrūkti nuo valstybinių interesų ar paprasčiausios pagarbos įstatymams, tol sveikoji visuomenės dalis į juos žiūrės skeptiškai. Kelių malonių ir sukalbamų vyrukų ar merginų neužteks, kad patikėtum visa partija.
Kelių malonių ir sukalbamų vyrukų ar merginų neužteks, kad patikėtum visa partija.
Lietuvos politikos ne tik neišgelbės naujosios kartos atėjimas. Politinio nihilizmo ir instrumentalizmo pavyzdžiai gali padėti sėkmingai atbaidyti ir paskutinius likučius talentingų žmonių, kurie kažkodėl susidomi politika Lietuvoje.
Visiškai normalu, kad jaunas žmogus savęs paklaus: kodėl aš turėčiau aukoti savo laiką, talentą ir ambicijas darbui, kuriame ne tik būsiu nuolat stebimas, kritikuojamas, bet dar ir turėsiu susidurti su pavyzdžiais, kai mano konkurentai ar, dar blogiau, bendražygiai ciniškai naudosis sistemos spragomis ir nebus nubausti?
Mane šis procesas nuoširdžiai gąsdina, nes vis dažniau politiniu gyvenimu besidominčio ir sveiką protą demonstruojančio jaunimo nuomonę lydi nusivylimas dėl to, kad partijos praryja bet kokią viltį įgyvendinti savo idėjas. Gąsdina todėl, kad jų nusivylimas turi labai tvirtus argumentus.
Manau, kad Darbo partijos byla ir bausmė netapo pavyzdžiu, parodančiu, kad teisingumas ir moralus elgesys atsiperka. Dėl to atsakomybę turėtų prisiimti visi, kurie pamiršta partijos ir asmenines vertybes tada, kai būna tinkama akimirka jas pademonstruoti.
Galiausiai, jokia nauja karta neišgelbės nuo politinės korupcijos ir ciniško taikstymosi, jei ji ir toliau vadovausis pavyzdžiu, kad visi nusižengimai tėra oponentų puolimas, o geriausias būdas kilti karjeros laiptais – kartoti negerbiamų, bet naudingų vadovų žodžius.
TAIP PAT SKAITYKITE: Seimo neeilinė sesija baigėsi neprasidėjusi
