Seimo pirmininko funkcijos dažnai suprantamos gana siaurai. Įsivaizduojama, kad jis pirmininkauja posėdžiams ir sėdi ant savotiško atsarginių suolelio, jei į užsienį vizito išvykusiam prezidentui būtų reikalingas skubus keitimas.
Iš tiesų Seimo pirmininkas formuoja visą parlamento darbą ir daro didelę įtaką ne tik darbotvarkės formai, bet ir jos turiniui. Seimo pirmininkui tenka nemaža atsakomybė dėl to, kaip visuomenė vertina Seimo darbą ir įstatymų leidybos procesą bei jame atliktus sprendimus. Kitaip sakant, jis yra pirmasis indikatorius, rodantis Seimo veiklos sėkmę ar nesėkmę.
Lietuvių nepasitikėjimas Seimu jau dešimtmetį neiškrypsta iš 55–70 proc. Pasitikinčių skaičius svyruoja nuo 10 iki 20 proc. ir dažniau į teigiamą pusę krypsta rinkimų laikotarpiu, kai rinkėjų entuziazmo dar neatšaldo kasdienybės darbai.
Vakarų demokratijose nepasitikėjimas parlamento veikla yra gana normalus reiškinys, rodantis ne tik galimybę kritiškai vertinti institucijas, bet ir idėjų pliuralizmą. Tiesa, Lietuvoje šis nepasitikėjimas yra nulemtas labiau ne konkrečių sprendimų, o chaotiško darbo ir nuolatinių Seimo skandalų.
Drįsčiau teigti, kad prie nepasitikėjimo smarkiai prisideda ir parlamentinės lyderystės trūkumas. Seimo pirmininko pozicija pavirto nuo politinio atsarginių suolelio pakeltų vidutiniokų arba visiškų politikos naujokų apšaudymo vieta.
Drįsčiau teigti, kad prie nepasitikėjimo smarkiai prisideda ir parlamentinės lyderystės trūkumas. Seimo pirmininko pozicija pavirto nuo politinio atsarginių suolelio pakeltų vidutiniokų arba visiškų politikos naujokų apšaudymo vieta.
Tai rodo ir kai kurie iškalbingi faktai. Nuo 1990 iki 2000 metų Lietuva turėjo tris Seimo pirmininkus – Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską ir Česlovą Juršėną. Visus tris galima vadinti išskirtinėmis politikos asmenybėmis. Vėliau sekė ambicingai į politiką įsiveržusio ir vos prezidento rinkimų nelaimėjusio Artūro Paulausko šešerių metų pirmininkavimas.
Po A.Paulausko nušalinimo Seimo pirmininko pozicija, su retomis išimtimis, atsidurdavo ne pirmųjų gretų politikų arba net ne politikų rankose. Trumpą Č.Juršėno sugrįžimo periodą ir Irenos Degutienės kadenciją galima laikyti savotiška išimtimi.
Per pastarąjį dešimtmetį Seimo pirmininko postą dvejus metus užėmė iš aktyvios politikos jau pasitraukęs Viktoras Muntianas, eksperimentiniu būdu į Seimą patekęs Arūnas Valinskas, netikėtai į postą patekęs ir taip pat netikėtai iš jo patrauktas Vydas Gedvilas, nekompetencijos sinonimu tapusi Loreta Graužinienė. Galiausiai, po valstiečių žaliųjų netikėtai gero pasirodymo rinkimuose, į Seimo pirmininko postą buvo deleguotas visiškas naujokas Viktoras Pranckietis.
V.Pranckiečiui buvo lemta pratęsti nebylių Seimo pirmininkų seką, kurią pradėjo Naujosios sąjungos politinis projektas, o tobuląja forma išplėtojo Darbo partija. Seimo pirmininkas buvo skiriamas jau žinant, kad Seimo darbotvarkė ir jo veiklumas priklausys ne nuo jo, o nuo frakcijos seniūno ar tikrojo jo atstovaujamos partijos lyderio.
Iki tol Sodininkystės ir daržininkystės katedrai bei Agronomijos fakultetui vadovavęs V.Pranckietis staiga buvo įmestas į politinių intrigų ir aukščiausio rango diplomatijos sūkurį. Tokiai pozicijai reikalingas ne tik talentas, bet ir politinė patirtis, kuria naujasis pirmininkas sunkiai gali lygintis ne tik su V.Landsbergiu ar A.Brazausku, bet ir su I.Degutiene ar net A.Paulausku.
Tikruoju Seimo vadovu tapo iš kultūros komiteto vairuojantis Ramūnas Karbauskis. Būtent jo sprendimus dažnai tenka aiškinti ar įgyvendinti Seimo pirmininkui, net ir nesistengiančiam išsaugoti autonomiškos pozicijos.
Tikruoju Seimo vadovu tapo iš Kultūros komiteto vairuojantis Ramūnas Karbauskis. Būtent jo sprendimus dažnai tenka aiškinti ar įgyvendinti Seimo pirmininkui, net ir nesistengiančiam išsaugoti autonomiškos pozicijos.
Liūdniausiai toks nebylumas atsiskleidė Artūro Skardžiaus ar Mindaugo Basčio skandalų akivaizdoje, kai Seimo pirmininkui teko kalbėti taip, kaip susidėstė politinės šaškės R.Karbauskio įsivaizduojamoje balsų ir interesų lentoje.
Istorijos mokslui neabejingas skaitytojas galbūt suprato mano užuominą pavadinime. Stebint tokį Seimo pirmininko pozicijos menkinimą ir vis siaurėjantį jo įtakos supratimą, matant, kaip tai daro poveikį ir nepasitikėjimo parlamentu augimui, nori nenori į galvą šauna 1717 metų Nebyliojo Seimo pavyzdys.
Tik šį kartą dera kalbėti apie tai, kad parlamentinėje respublikoje vis labiau įsigali tylinčio, marionetinio Seimo pirmininko vaidmuo. Tai grėsminga praktika, kuri privalo keistis. Jei kalbame apie partijų ar politinės lyderystės gaivinimą, tai derėtų jį pradėti nuo svarbiausių institucijų, kurioms būtinas moralinis autoritetas, intelektas ir žinojimas, kas yra sąžine paremta laisva valia.
Bet kol kas parlamentas vis dar vairuojamas iš Kultūros komiteto, kuriame sėdi į daugybę klausimų neatsakęs ir pasitikėjimą institucija menkinantis vyriausiasis grūdų skirstytojas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Seimo pirmininkas metus slėpė žmonos pajamas iš „Agrokoncerno“ įmonės
