Didesnio masto krizės, nesuteikiančios prabangos ilgai apmąstyti sprendimus ir reikalaujančios greito veikimo, dažnai atskleidžia kruopščiai slėptas emocijas ir tikruosius veidus. Pabėgėlių krizė išryškino ne tik Europos Sąjungos, bet ir Lietuvos silpnybes. Kai kuriuos privertė nusišnekėti, o kai kuriuos – veikti.
Po Vytauto Landsbergio viešai išsakytų pamąstymų apie tai, kad pabėgėlių krizė naudinga Kremliui, prie jo prisijungė ir buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kuri socialiniuose tinkluose pasidalino jai nerimą keliančių klausimų gausa apie tai, kaip Kipre veikianti Rusijos mafija susijusi su pabėgėlių gabenimu į Europą.
„Klausimų daugiau nei atsakymų“, – pabrėžė R.Juknevičienė. Taip, atsakymų išties turime mažai, bet Europos Sąjungai šiuo metu reikalingi ne retoriniai klausimai ir sąmokslo teorijos, visus galus atvedančios piktojo genijaus Vladimiro Putino link.
Žinoma, Rusijos faktorius įvykių Sirijoje fone neturi būti užmirštas. Ypač turint galvoje tai, kad Kremlius išties suinteresuotas Basharo al-Assado režimo išsaugojimu, o šiuo metu ten permetami ne tik karo instruktoriai, bet ir rusiška ginkluotė. Vis dėlto, megzti kalbas apie tai, kad milijonų žmonių pasitraukimas iš karinių veiksmų kamuojamų kraštų yra genialus, surežisuotas planas, yra spekuliatyvu ir, neslėpkime, kvaila.
Vis dėlto, megzti kalbas apie tai, kad milijonų žmonių pasitraukimas iš karinių veiksmų kamuojamų kraštų yra genialus, surežisuotas planas, yra spekuliatyvu ir, neslėpkime, kvaila.
Be abejo, Rusijai naudinga atitraukti dėmesį nuo karo Ukrainoje. Naujienos apie ES ištinkančias problemas dar naudingesnės Rusijos propagandos mašinai, rodančiai apokaliptines scenas, kuriose matomi per sienas besiropščiantys ir Europą užplūstantys pabėgėliai.
Bet turėkime galvoje ir tai, kad „Islamo valstybės“ plėtra bei Sirijos žlugimas nėra Rusijos tikslas. Šios problemos netikėtai suveda Vakarų pasaulio ir Rusijos interesus į vieną tašką bei leidžia Kremliui pasijusti lygiaverčiu žaidėju, galinčiu tartis su Baracko Obamos administracija. Vakarų izoliuotas ir Čeliabinsko melžėjoms tebeįdomus Vladimiras Putinas pagaliau gali grįžti į tikrosios politikos sceną.
Kad ir kaip norėtume, bet nesugebėsime nubrėžti visų Vakarų pasaulio problemų loginio ryšio su tais, kuriems jos naudingos. Juolab kad globaliame pasaulyje naudos kaina dažnai yra labai apgaulinga. Krizė Kinijoje ir juanio nuosmukis tiek pat kenksminga Vašingtonui, kiek ir Pekinui.
Nepamirškime ir to, kad patys Vakarų lyderiai prisidėjo prie chaoso ir humanitarinės katastrofos Sirijoje sukūrimo. Buvusio Suomijos vadovo, Nobelio taikos premijos laureato Martti Ahtisaari prisiminimai apie 2012 metais diplomatiniuose užkulisiuose sklandžiusius Rusijos siūlymus pašalinti B.al-Assadą bei apatiška Vakarų laikysena rodo, kad procesas buvo paliktas savieigai.
Tai patvirtina ir B.Obamos sprendimas perduoti Kremliui galimybę sureguliuoti B.al-Assado ir Sirijos opozicijos konfliktą. Rusija šį žingsnį panaudojo stiprindama savo įvaizdį, o apie realius derybų rezultatus nėra ką ir kalbėti. Nebuvo ir pačių derybų.
Rusijos kaltės ieškotojai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad rusų kariai Sirijoje rodo, jog Kremlius brenda į tą pačią sovietinę pelkę, kurioje mirko ir visą devintąjį dešimtmetį Afganistane.
Taigi, šioje situacijoje atsakomybę turi prisiimti ir Vakarų valstybės, ir sovietinės diplomatijos žaidimus žaidžianti Rusija, besinaudojanti konfliktais svetimose šalyse, kad stiprintų savo įvaizdį tarptautinėje arenoje ir nukreiptų dėmesį nuo vidinių problemų.
Rusijos kaltės ieškotojai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad rusų kariai Sirijoje rodo, jog Kremlius brenda į tą pačią sovietinę pelkę, kurioje mirko ir visą devintąjį dešimtmetį Afganistane. Tiesa, šį kartą gresia užsitraukti ir chaotiškos, bet labai efektyviai veikiančios „Islamo valstybės“ rūstybę.
O tuo metu Lietuvoje… Mūsų viešojoje erdvėje vis dar vyrauja provokuojančių klausimų ir paprastų atsakymų paieškos. Vieni mato „Rusijos ranką“, kiti plūstančius jaunus, atletiškus teroristus, treti dalinasi interneto memais, kuriuose vaizduojamos plūstančios sirų ir irakiečių ordos, tariamai užkariausiančios mūsų kraštus.
Yra ir tokių, kurie jau rauda apie pavydėtinas išmokas, teksiančias pabėgėliams. „Kodėl jiems duos, o ne mums?“ – suraukęs vešlius antakius klausia lietuvis, piktindamasis, kad ir vėl nieko negaus už dyką, nors pats mielai pasiimtų, kas ne vietoje padėta, ar pabūtų tuo „prakeiktu valdžiažmogiu“.
Kodėl jiems duos, o ne mums?“ – suraukęs vešlius antakius klausia lietuvis, piktindamasis, kad ir vėl nieko negaus už dyką, nors pats mielai pasiimtų, kas ne vietoje padėta, ar pabūtų tuo „prakeiktu valdžiažmogiu“.
Šiam emocijų žaidimui pasidavė ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, pasidalinęs memu, vaizduojančiu į Europą plūstančius irakiečius vyrus ir tariamai paliktas kovoti jų moteris. Kurdų kovotojų (pešmergų), kurių yra keli šimtai tūkstančių, gretose išties yra moterų, besikaunančių už savo genties išlikimą, tačiau ar tai gali patvirtinti teiginį apie bėgančius vyrus ir paliktas moteris?
Štai antrąjį kurdų armijos batalioną sudaro motinos, dukros ir seserys vyrų, kurie jau žuvo kaudamiesi arba su buvusio Irako diktatoriaus Saddamo Husseino kariais, arba su nemažai jo vadų pritraukusia „Islamo valstybe“. Bet tai jokiu būdu nėra moterys, kurių vyrai išvyko apžiūrėti Vokietijos įdomybių.
Lyginti Sirijos ar Irako situaciją su Lietuvos gynybos klausimais, priklausymu Šaulių sąjungai yra absurdiška. Sirijoje šiuo metu susikerta mažiausiai šešių grupuočių interesai, o civiliai gyventojai turi galimybę imti ginklą į rankas ir įsijungti į chaotišką kovą arba bandyti grįžti į normalų gyvenimą. Jie renkasi antrąją galimybę, ir kaltinti juos sunku.
Lietuva vis dar gali leisti sau prabangą uždavinėti tuščius klausimus ir ieškoti paprastų atsakymų, tačiau laikas tiksi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mažvydas Karalius: O jeigu jūs būtumėt pabėgėlis?
