1936 metais jūrų laivyno karininko šeimoje gimęs J.McCainas šiuolaikinėje JAV politikoje buvo įtakinga figūra. Bet respublikonų partijos idealams ir ciceroniškam respublikonizmui atstovavęs Arizonos senatorius išliko savotišku autsaideriu, nepasidavusiu intrigoms tiek partijoje, tiek Senate.
J.McCainas lietuvių atmintyje liks ištikimu mūsų šalies bičiuliu. Jis, kaip niekas kitas respublikonų partijoje, buvo atviras perspėjimams dėl Vladimiro Putino Rusijos grėsmės ir savo politine įtaka darė viską, kad palaikytų Baltijos valstybių, Gruzijos, Ukrainos saugumo interesus Vašingtone.
„Šiuo metu, kai matome tokius dalykus, kaip Rusijos, Kinijos ir kitų šalių rengiamas kibernetines atakas, kai mes matome besitęsiančią agresiją Kryme ir Rytų Ukrainoje, kai mes matome besitęsiančias grėsmes Gruzijoje – mūsų santykiai tikriausiai labai seniai nebuvo tokie svarbūs“, – Baltijos valstybėms 2016 metų gruodį sakė J.McCainas.
Mavericku vadintas J.McCainas buvo ir įtakingas veikėjas respublikonų partijoje. Tėvo keliu pasukęs ir jūrų laivyno karininku tapęs jaunuolis patyrė visą karo Vietname siaubą. Numušus jo lėktuvą, J.McCainas buvo paimtas į nelaisvę ir ten patyrė žiaurius Šiaurės Vietnamo komunistinių pajėgų kankinimus. Į Ameriką jis grįžo kaip fiziškai sužalotas, bet psichologiškai nepalaužiamas žmogus.
„Aš pamilau savo valstybę, kai buvau kitos valstybės kaliniu. Aš pamilau ją ne tik dėl daugybės gyvenimo patogumų, kurie čia yra. Aš pamilau ją dėl jos padorumo, tikėjimo išmintimi, teisingumu, žmonių gerove. Aš pamilau ją, nes tai buvo ne tik vieta, tai buvo idėja, priežastis kovoti. Niekada nebebuvau toks pats. Nebuvau žmogus pats sau, buvau valstybės žmogus“, – vienoje savo kalboje pasakojo J.McCainas.
Toks jis ir išliko iki paties gyvenimo galo. Galima buvo nemėgti J.McCaino dėl konkrečių politinių pozicijų, pasisakymų, tačiau juos lydėjo principai, vertybės ir tikėjimas valstybe kaip forma, kurioje individas atsiskleidžia geriausiomis savo savybėmis.
Toks idealizmas ir ištikimybė respublikonizmo pažadui pakišo koją ir J.McCaino politinės karjeros viršūnėje. 2000 metais jis pralaimėjo pirminius respublikonų kandidato į prezidentus rinkimus George'ui W.Bushui. Po aštuonerių metų Maverickui teko patirti ir dar vieną nesėkmę – jis pralaimėjo prezidento rinkimus Barackui Obamai.
Kodėl J.McCainas pralaimėjo rinkimus, kuriuose buvo laikomas favoritu? Koją pakišo ne tik viceprezidentės postui parinkta ir kvailais viešais pasisakymais pasižymėjusi Sarah Palin. Sutrukdė ne tik B.Obamos charizmatiškos kalbos, gebėjimas išnaudoti tik besiskleidžiančius socialinius tinklus ir mobilizuoti savo rinkėjus.
J.McCainas net ir rinkimų kampanijos metu išliko ištikimas pagarbos varžovui, sąžiningo kalbėjimo apie valstybės problemas manierai. Šiuolaikinėje politikoje, kurioje norma tapo viešųjų ryšių žaidimai, tuščia retorika, konkurento žeminimas ir viešas pajuokimas, J.McCainas nepasidavė įtikinėjimams ir neperžengė savo vertybių ribų. Jis pripažino pralaimėjimą ir neparodė nė lašo pagiežos laimėjusiam B.Obamai.
Idealizmas ir tvirta pozicija iškėlė Mavericką Amerikos politikoje. Šis idealizmas lėmė ir jo pralaimėjimus.
Ne veltui Maverickas liko gerbiamas ne tik respublikonų, bet ir demokratų partijos viduje. Tai turbūt paskutinė politinė figūra, kuri vienijo vis labiau vieną nuo kitos tolstančias Amerikos demokratų ir respublikonų grupes.
Toks yra tikro respublikono uždavinys – vienyti valstybės interesui. Ne palaužti grasinimais, įtikinėjimais ar kaltinimais, o suvienyti išklausant ir ieškant kompromiso. Tai daryti nepaniekinant kito ir neatsisakant savo principų.
Į visus dabartinio JAV prezidento, naujo respublikonų partijos lyderio įžeidinėjimus, pareiškimus, kad jis nesąs tikras karo didvyris, J.McCainas atsakydavo ramiu tonu ir šaltu protu, kurio iki paskutinių akimirkų neatėmė jį pamažu naikinusi liga.
Idealizmas ir tvirta pozicija iškėlė Mavericką Amerikos politikoje. Šis idealizmas lėmė ir jo pralaimėjimus. Kaip tikras Respublikos žmogus Ciceronas, stabdęs Katilinos sąmokslą, priešinęsis Cezario įsigalėjimui, aukojęs savo interesus dėl pilietinės tautos, J.McCainas ištvėrė politines nesėkmes ir išsaugojo tvirtą tikėjimą pilietine tauta.
Pavadinime aš teigiu: paskutinis didis respublikonas. Tikriausiai taip nėra. Respublikonizmas išlieka kaip politinė idėja. Bet jai reikalingi tokie politikai, kurie savo asmeniu patvirtintų, kad jie yra visų pirma valstybės žmonės. Tokie politikai, kurie jaustų pagarbą valstybei kaip formai, kurioje stengiamasi apginti visų interesus ir siekti didesnės išminties bendros gerovės labui.
Dešinei vis labiau judant link kraštutinių idėjų, pasiduodant isteriškam kaltinimų tonui, leftistinių priešų ir kitų fantomų paieškai, Respublikos idealų išsaugojimas lieka uždaviniu tiems, kurie nori išsaugoti savo orumą ir atminimą po mirties.
Toks buvo J.McCainas. Lietuvos bičiulis, tikras Respublikos žmogus ir idealistinės politikos gynėjas pasaulyje, kurį kai kurie mato po tiesos.
