Pagarbiame ginče su politikos filosofu, profesoriumi Alvydu Jokubaičiu suformulavau kelias tezes literatūros ir politikos santykio gynybai, kuriomis pasidalinsiu.
Pirma, politika turėtų būti neatsiejama nuo pagarbos intelektui, išsilavinimui. Literatūra, tekstų ir kontekstų išmanymas čia vaidina itin svarbų vaidmenį. Kalbėdami apie idėjų trūkumą, lyderystės pamokas ar gebėjimą suprasti, ko nori visuomenė, negalime atsiriboti nuo šiokio tokio literatūrinio išprusimo, vaizduotės ir loginio mąstymo gebėjimų.
Paradoksalu, bet politikai, kurie savo gyvenimo aprašymuose lygiuojasi į Nobelio literatūros premijos laureatą Winstoną Churchillį, vargiai patys surezga politinį komentarą ar atvirą laišką. Dažniausiai jų rašymas paliekamas padėjėjams. Rimtam politikui trūksta laiko rimtam tekstui ar netgi įrašui socialiniuose tinkluose, kuriuos keverzoja viešųjų ryšių atstovai.
Pastarųjų kelių dešimtmečių politika vis labiau suka neišsilavinusios demokratijos keliu. Tai labai tinkama erdvė populistiniams politikams ir galiausiai į sostą atveda Jungtinių Amerikos Valstijų karalių Ūbą – Donaldą Trumpą. Neišsilavinęs, vulgarus ir desperatiškai savo klaidų nenorintis pripažinti valdovas atsisėda viena stipriausių demokratijų save laikančios valstybės viršuje.
Labai panašų procesą galima stebėti ir Lietuvoje, kurioje politiniais lyderiais ir daugiausia pasitikėjimo sulaukiančiais politikais tampa vietos Jurgiai Paketuriai, kuriantys melų pasakas, kad pateisintų savo susimovimus ir nusikalbėjimus.
Šiek tiek modernesnėje versijoje politiniais lyderiais tampa tų savipagalbos knygų „Kaip tapti milijonieriumi ir patikti visiems žmonėms“ įsikūnijimai.
Šiek tiek modernesnėje versijoje politiniais lyderiais tampa tų savipagalbos knygų „Kaip tapti milijonieriumi ir patikti visiems žmonėms“ įsikūnijimai, desperatiškai slepiantys savo ydas ir trūkumus po agresyviai reklamuojamais projektais ir išgalvotomis sėkmės istorijomis.
Antra, klasikinė literatūra įkūnija etines problemas, kurias galima atpažinti ir šiandienos politiniuose procesuose. Don Kichoto ar kunigaikščio Myškino, Hamleto ar Fausto personažai atsispindi ir sudėtingų politinių sprendimų akivaizdoje.
Profesorius A.Jokubaitis kritiškai replikavo, kad Williamas Shakespeare'as neturėtų ką pasakyti šiuolaikinės politikos ir branduolinio karo, žmonijos savęs sunaikinimo kontekste. Sutinku, bet klausimas turėtų būti ne ką kuris nors klasikinis autorius gali pasakyti dabarties fone, o ar mes galime jo kūriniuose atrasti pamoką šiuolaikybėje.
Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas yra priminęs, kad nėra korektiška klausti, ką vienas ar kitas filosofas iš istorijos glūdumos pasakytų dabar. Kokia, tiesą sakant, tokio klausimo vertė? Bet mes visiškai sąžiningai galime klausti, o kaip mes atrodome to filosofo ar rašytojo minčių kontekste dabar?
Šia prasme žymiausi literatūriniai herojai sugrąžina prie moralės dilemų ir būties klausimų, kuriuos galima ir, mano kuklia nuomone, būtų labai pravartu aktualizuoti vis iš naujo.
Štai popiežius Pranciškus istorinį Europos susidūrimą su pabėgėlių antplūdžiu sutinka primindamas krikščioniškas atvirumo ir gailestingumo idėjas. Tai nepatinka tiems, kurie nori išsirinkti savo interpretacijas ir užmiršti tai politinei situacijai netinkamas religinės moralės idėjas. Toks pats procesas vyksta ir sekuliariose visuomenėse, kuriose moralinės dilemos išstumiamos iš politikos, o politika paverčiama tiesiog anemiškai priimamų techninių sprendimų seka.
Toks pats procesas vyksta ir sekuliariose visuomenėse, kuriose moralinės dilemos išstumiamos iš politikos, o politika paverčiama tiesiog anemiškai priimamų techninių sprendimų seka.
Politikų sprendimai tampa „pergalėmis“ arba „pralaimėjimais“. Jūs būsite pavargę nuo pergalių. Tai bus nuostabus sprendimas. Patikėkite manimi, mes rasime sprendimą, patį geriausią sprendimą. Žinote, kodėl tai veikia? Nes jūs atsižadate galimybės abejonei ir moralinio klausimo kėlimo.
Galiausiai, trečia. Literatūra suteikia paguodą ir gebėjimą atrasti bei pažinti alternatyvą, sukurti ir išmėginti galimą scenarijų ar grįžti prie pamiršto pasakojimo. Būtent tokiu būdu ugdoma tai, ką L.Donskis įvardino kaip moralinę vaizduotę.
Karalius Ūbas ar Jurgis Paketuris tikrovėje nėra tokie absurdiški ar stumiantys į neviltį, o iš jos į skeptiškumą ir galiausiai – cinizmą. Literatūros ir politikos artumas padeda sumažinti vis labiau komplikuotos, intensyviai informatyvios, bet ir beprasmybės nuojautą skatinančios tikrovės įtampą.
Galima nuolat jausti branduolinę grėsmę ir mąstyti, kad šalia humanistinių idėjų sugebėjome sukurti technologiją, kuri nušluotų viską per keletą akimirkų. Tokią realistinę poziciją siūlė profesorius A.Jokubaitis, norėdamas pademonstruoti, kad literatūrinis kontekstas čia neveikia.
Žinoma, W.Shakespeare'u prieš jokias bombas ar politinę galią neapsiginsi. Bet išsaugoti žmogiškumą ir prasmės klausimo žavesį net ir tokioje sudėtingoje situacijoje gali.
Literatūra negali būti atskirta nuo politikos ir atskirų politikų veiksmų permąstymo. Jei klaustumėte manęs, aš konstatuočiau liūdną jos trūkumą ir šio trūkumo įtaką augančiam nusivylimui politiniu dalyvavimu ir lyderyste.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Idėja Lietuvai – mažiau idėjų Lietuvai
