Viena iš didžiausių klaidų būtų pasidavimas minčiai, kad Liberalų sąjūdžio problemos prasidėjo nuo partijos lyderio Eligijaus Masiulio sprendimo parduoti sielą „MG Baltic“ ir Dariaus Mockaus pasiuntiniui Raimondui Kurlianskiui.
Liberalų sąjūdžio pakilimas ir problemos, lėmusios dabartinį eižėjimą ir potencialų subyrėjimą, prasidėjo beveik tuo pat metu. 2005 metų gruodžio mėnesį paskelbtas Steigimo manifestas ir kelerius metus trukęs partijos branduolio formavimasis, E.Masiulio išrinkimas lyderiu buvo pakankamai nuoseklus procesas.
Partijos įvaizdį sustiprino pasitikėjimą ja išreiškę akademinio pasaulio atstovai, kultūriniai liberalai, intelektualai – Leonidas Donskis, Dainius Pūras. Tuo metu Liberalų sąjūdis pritraukė ir nemažą dalį jaunų žmonių, kurie ėmė pasitikėti besikuriančia sistema.
Formavimosi procese buvo įvairių vidinių pasirinkimų, apie kuriuos galėtų pasakoti patys partijos nariai, bet akivaizdu, kad laipsniškas kilimas ir partijos stiprėjimas, augantį rinkėjų pasitikėjimą deklaruojantys reitingai apakino kai kuriuos liberalus. Jų moraliniai pasirinkimai atskleidžiami dabarties teisėsaugos tyrimuose.
Šalia jų visada koegzistavo ir ta partijos dalis, kurią dabar galima vadinti sveikąja. Bet šių žmonių fone iš tiesų aktyviai veikė tie, kurie sąžiningą idėjų atstovavimą, narių atranką mielai nustumdavo į antrą planą, matydami galimybę pasiekti rezultato greitesniais ir patogesniais būdais.
Taigi, kokios yra Liberalų sąjūdžio dabartinių problemų priežastys?
Pirma. Tai tikrai ne tik Eligijaus Masiulio paskola alkoholinio gėrimo dėžutėje, bet ir kelių kitų ryškių asmenybių pasirinkimas užsiimti galios žaidimais šešėlyje. Skaidrumo ir atsakingumo principą žadėję ir tam tikra prasme visai sėkmingai jį pildę liberalų lyderiai patys pasidavė pagundai sužaisti partiją, kurią lyg ir žaidžia visi.
Juk visi bendrauja, visi dalijasi paslaptimis, meluoja. Galiausiai, juk visi ima. Ar galima pamąstyti kitaip?
Šalia politinių lyderių pradėjo veikti įvairūs konsultantai ir konsultantės, kuriems atsakomybės, skaidrumo ar tiesiog sąžinės aktai atrodė naivūs ir neefektyvūs greitų rezultatų reikalaujančiame žaidime.
Šalia politinių lyderių pradėjo veikti įvairūs konsultantai ir konsultantės, kuriems atsakomybės, skaidrumo ar tiesiog sąžinės aktai atrodė naivūs ir neefektyvūs greitų rezultatų reikalaujančiame žaidime.
Štai ir atsiranda Taikomoji politika. Ir mokymai prie kavos puodelio už penkiaženkles sumas. Už visų gražių selfių ir skambių, pozityvių ir tariamai nuoširdžių šūkių slypėjo noras apžaisti, susitarti ir susirinkti besimėtančius ar priimti maloniai atplaukiančius pinigus.
Viso to rezultatas – liūdnas ir pasimetęs kultūrinis liberalas Remigijus Šimašius, besimušantis į krūtinę ir neatpažįstantis partijos, kurios vienas lyderių jis buvo iki šiol.
Antra. Posūkis link Antano Guogos. Tai, kad Liberalų sąjūdis A.Guogą į partiją priėmė dėl jo įvaizdžio ir finansinio pažado, buvo akivaizdu nuo pat šios politinės avantiūros pradžios. Liberalizmo nuo konservatizmo ar kokio determinizmo nesugebantis dorai atskirti pokerio lošėjas buvo pačių partijos narių pasirinkimas.
Šlovingas A.Guogos žygis per partijos skyrius ir jo pergalė Europos Parlamento rinkimuose kai kurių buvo vadinama sėkmės istorija, bet tai iš esmės buvo tik trumpa ir destruktyvi avantiūra nuo kultūrinio, intelektualaus liberalizmo nuvedusi link šiek tiek sumanesnės Darbo partijos metodologijos.
Iš pamažu augančios partijos, kruopščiai kuriančios ir saugančios savo įvaizdį, pereita prie catch-all mentaliteto ir pompastiškų pažadų, kad „už mus balsuos visas kaimas“.
Iš pamažu augančios partijos, kruopščiai kuriančios ir saugančios savo įvaizdį, pereita prie catch-all mentaliteto ir pompastiškų pažadų, kad „už mus balsuos visas kaimas“.
Akylesniam stebėtojui užteko pamatyti Viktoro Uspaskicho raudą, kad jis nespėjo pasičiupti A.Guogos ar perimti liberalų metodų, jog suprastų, kad kažkas šiame procese nėra gerai.
Trečia. Liberalių politinių jėgų prakeiksmu galima vadinti laiko stoką. Kalbant apie bet kurį liberalios politikos projektą, reikia pabrėžti, kad jie susiburdavo staiga ar tiesiog atsirasdavo kaip skeveldra po prieš tai buvusios partijos išsprogimo.
Tokios sąlygos niekaip neleido sukurti patvaresnių institucijų, rasti stabilesnių lyderių (čia galima išskirti nebent Eugenijaus Gentvilo asmenybę). Naujas liberalų judėjimas atrasdavo naujos valios pažadui, tačiau neturėjo pakankamai tvirtos struktūros, kad jį išpildytų ar užtikrintų nuoseklumą.
Savikontrolės mechanizmas, didesnė autoritetų įtaka, priežiūra, įtariu, būtų bent jau šiek tiek suvaldžiusi atsitiktinių asmenų ar blaivų protą praradusių kolegų savivalę.
Savotiškai auksiniu periodu galima vadinti būtent 2006–2009 metų laiką, kai išties buvo formuojama ir kantriai stiprinama partinė struktūra, stengiamasi bendradarbiauti su akademinio pasaulio atstovais, pritraukti į partiją ne atsitiktinius žmones, o suburti tikrus liberalus.
Vėliau šis procesas kurį laiką dar inertiškai tęsėsi (ypač kalbant apie jaunų žmonių prisijungimą), tačiau galiausiai sprendimo galią ir įtaką perėmė taikomosios politikos meistrai, viešųjų ryšių ciniškumą perkėlę į politinės partijos veikimo principus.
Liberalus pasiglemžė viešųjų ryšių, komunikacijos ir pergalių strategijos triukšmas, kuris užgožė politinę diskusiją partijos viduje, vidinę kritiką ir nusuko nuo intelektualinio bendradarbiavimo iki vulgaraus guogavimo ir tuščių pasikoučinimų lyderystės mokymuose.
Liberalus pasiglemžė viešųjų ryšių, komunikacijos ir pergalių strategijos triukšmas, kuris užgožė politinę diskusiją partijos viduje, vidinę kritiką ir nusuko nuo intelektualinio bendradarbiavimo iki vulgaraus guogavimo ir tuščių pasikoučinimų lyderystės mokymuose.
Galima badyti pirštais į moraline ir politine prasme žlugusį E.Masiulį, tačiau už jo tykiai stovėjusi ir naująją partijos kryptį formavusi draugija gali prisiimti tiek pat moralinės atsakomybės dėl dabartinės situacijos. Štai kuo pavirto taikomoji politika be moralinio patvirtinimo ir be nuolat peržvelgiamo ir kritikuojamo turinio.
Ar tai pamoka tik liberalams, tiems žmonėms, kurie supranta individo minties, žodžio laisvės, kritiško mąstymo ir atviros visuomenės svarbą?
Ne. Tai pamoka visoms partijoms ir visai politinei sistemai, kurioje kasdienių intrigų ir susipynusių interesų raizgalynėje labai dažnai pametamas kritiškas ir blaivus situacijos vertinimas. Idėjos tampa viešųjų ryšių šūkiais, o diskusijos ir atviri pokalbiai – sėkmingos komunikacijos, socialinių tinklų strategijos ar įvaizdžio kūrimo pakoučinimais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nepaisant R.Šimašiaus nenoro, laikinuoju Liberalų sąjūdžio pirmininku tapo E.Gentvilas
