Bet gana apie D.Bowie nuopelnus. Tegul jų surašymu užsiima biografai. Svarbiau nei retrospektyvus žvilgsnis į šio genialaus žmogaus kūrybą yra jo ramus susitaikymas su liga ir mirtimi. „Kodėl mes negirdėjome apie jo ligą?“ – klausė komentatoriai, stebėdamiesi, kad kultiniu tapęs menininkas mirė taip netikėtai.
D.Bowie pažeidė nerašytas socialinių tinklų ir jais pamažu tampančios žiniasklaidos taisykles. Jis nepranešė apie savo ligą, nedemonstravo savo kančios, neprašė gerbėjų šliaužioti keliais. Paradoksalu, bet viešosios erdvės pamatu tapusio demonstratyvaus privatumo pasaulyje tai buvo tiesiog nesuprasta.
Kai kurie komentatoriai gailėjosi net ne mirties fakto, o to, kad neturėjo laiko gailėtis. Bet D.Bowie nenorėjo vaidinti kankinio ir stebėti, kaip jo liga tampa pramogų pasaulio naujiena.
Ar įsivaizduojate šiuolaikinę socialinių tinklų žvaigždę, nutylinčią apie savo kančią, susitaikymą su egzistencinėmis patirtimis? Arba kitaip. Ar įsivaizduojate socialinių tinklų žvaigždę, gebančią tas egzistencines patirtis turėti? D.Bowie savo kovos su liga ir flirto su mirtimi patirtį pavertė dainomis. Sunku net apsakyti, kaip įspūdinga tai atrodo viešojoje erdvėje, kur priešmirtine patirtimi tampa krūtinės didinimo operacija.
Vokiečių religijos filosofas Paulis Tillichas praėjusiame amžiuje kalbėjo apie drąsą būti prasmės klausimo nebekeliančiame pasaulyje. Viešosios erdvės nežinioje atėjusi D.Bowie mirtis grąžina prie P.Tillicho kelto drąsos klausimo. Visą savo privatumą afišuojančioje socialinių tinklų visuomenėje privatumo ir tylos išsaugojimas tampa žygdarbiu.
Visą savo privatumą afišuojančioje socialinių tinklų visuomenėje privatumo ir tylos išsaugojimas tampa žygdarbiu.
Viešumas tapo savotišku žaidimu, kurį žaidžiame socialiniuose tinkluose. Sėkmingai įvaldžiusieji savo privataus gyvenimo viešinimo modelį netgi tampa naujosios kartos žvaigždėmis, kurių nuopelnų niekas negali paaiškinti. Pagrindinė jų sėkmės priežastis – jos atiduoda savo privatumą vertinti ir komentuoti trokštančiai anoniminei miniai.
Tokios žvaigždės primena meksikietišką pinjatą, kurią galima daužyti tol, kol ji pratrūksta ir pažeria ne saldumynų, o emocijų ir kvailybės krūvą. Vienintelis būdas tokiems populiarumo avatarams išlaikyti visuomenės dėmesį – nuolatinis šokiravimas ir vis aršesnis privatumo demonstravimas.
Dievaži, ar kas nors dar prisimena, ką prieš metus koncerto metu apsižergė Miley Cyrus, ką šį kartą apvėmė Justinas Bieberis ar iš kokio sanitarinio mazgo krūties nuotrauką pasauliui telegrafavo Rihanna? Nemanau, tai buvo akimirkos blyksnis, kuris išlaikė jas nuolatiniame informacijos sraute. Šie blyksniai verčia jus žinoti jų egzistavimo faktą. Verčia ir mane.
D.Bowie išsaugojo orumą ir ramybę. Savo patirtį jis užfiksavo kūryboje, kuri tikriausiai nesudomins tų, kuriuos tenkina paprastos muzikinės kompozicijos, su paprastais nurodymais, ką nors pakratyti. Toje muzikoje nėra nieko blogo, bet, ką čia slėpti, nieko gero taip pat.
Grįžkime prie mirties fakto. Mirtis viešojoje erdvėje tapo savotiška iliuzija. Viena vertus, karas ir globalaus terorizmas ją pavertė dramatiškomis istorijomis (jei kas nors nutinka Paryžiuje, Berlyne ar Radviliškyje) arba beveide statistika (jei kas nors nutinka, tarkime, Jemene). Tuo pat metu mirtis vis labiau atitolsta nuo vakarietiško pasaulio kasdienybės.
Artimųjų ar tariamai gerai pažinotų viešosios erdvės veikėjų mirtys sukrečia, bet nuostaba ir sukrėtimas vis rečiau pagimdo prasmės klausimą. Išmokstame užmaršties.
Artimųjų ar tariamai gerai pažinotų viešosios erdvės veikėjų mirtys sukrečia, bet nuostaba ir sukrėtimas vis rečiau pagimdo prasmės klausimą. Išmokstame užmaršties. Galima tik spėti, kad vis greičiau ir vis mažiau pastebimai besisukančios mirties pramonės dėka nyksta ir religinių ar filosofinių klausimų svarba. Tiesa, tai nebūtinai rodo sąmoningą susitaikymą su mirtimi. Greičiau jau norą pabėgti nuo nejaukių abejonių.
D.Bowie čia pateikia dar vieną pamoką. Tokios nejaukios patirties įamžinimas albume, kuris po legendos mirties neišvengiamai užkops į perkamiausių sąrašus, atrodo makabriškai, žvelgiant į konkuruojančių albumų temas ir dainų tekstus. Tai trumpalaikis, bet skausmingai taiklus ilgai brandintos egzistencinės patirties priminimas laikinumo epochoje. D.Bowie galėtų šypsotis. Ir ne, jis nesišypso kažkur danguje. Baikite su šitomis nesąmonėmis.
Jis tiesiog padėjo šauktuką ilgame, nuosekliai keistame ir prasmingame sakinyje, kurį vadiname gyvenimu. Prisipažinsiu, mane tai žavi. Žavi, kaip ir škoto filosofo Davido Hume'o didingas iššūkis mirčiai bei ryžtas vaikyti nuo savęs tuos, kurie reikalavo išsižadėti gintų ir puoselėtų idėjų.
Įžymių žmonių mirtys trumpam sugrąžina jų idėjas ar priverčia permąstyti savo atsiminimus, patirtį. D.Bowie atveju, tai ne tik grįžimas prie muzikos ar filmų, bet ir savotiška paguoda tiems, kurie tiki drąsa ir orumu net mirties akivaizdoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Britų žiniasklaida: Davidas Bowie kremuotas slapta – dainininkas nenorėjo jokių laidotuvių
