Paulius Gritėnas: Prodiusuojama visuomenė

Koks buvo tas protrūkis? Tai buvo tikrai gerai organizuota, komunikuota, neblogai valdoma ir patogiai pateikta „Laisvės“ televizijos laida. Buvo ir Andriaus Tapino monologas, ir šposai, ir dainos, ir televizinio formato diskusija, kur pasijuokta iš visų politikų ir kiekvieno atskirai, pareplikuota ir pakomunikuota su apačioje stovinčia publika. Pauzės užpildomos, kameros perjungiamos laiku – viskas, kad tik minia nenuobodžiautų ir nenukreiptų dėmesio nuo ekrano (scenos).

Formos prasme viskas buvo gražu. Taip jau nutinka, kai pilietinio protesto organizavimu užsiima renginių organizavimo patirtį turintys žmonės, turintys technines galimybes, platų pažinčių ratą, žinantys, ko reikia, kad išlaikytų minios dėmesį.

Bėda ta, kad turinys liko kažkur apačioje. Paskelbus apie protestą, buvo skubiai paskelbta ir reikalavimų formavimo idėja. Politiniame proteste reikalavimų formavimas atsidūrė toje pačioje darbotvarkėje kaip ir klausimas, kada į sceną leisti „The Roop“ arba „kada Andrius kalbins Karbą“.

Nuo priešlaikinių rinkimų iki tiesiog dialogo. Kai kurie sakė, kad „reikia Seimą versti dabar“, kai kurie sakė, kad „pasirengę eiti dešimt kartų, nes žino, kad greitai niekas nepasikeis“.

Į protestą ėjusius žmones neabejotinai suvienijo ir išjudino pasipiktinimas Seimo veiksmais, ten tvyrančia netvarka ir nenoru aiškinti savo sprendimų, prisiimti atsakomybės. Bet iš to, ką patyriau kalbėdamasis su žmonėmis minioje – lūkesčiai buvo įvairūs. Nuo priešlaikinių rinkimų iki tiesiog dialogo. Kai kurie sakė, kad „reikia Seimą versti dabar“, kai kurie sakė, kad „pasirengę eiti dešimt kartų, nes žino, kad greitai niekas nepasikeis“.

Bet visa tai liko paribiuose. Reikalavimai buvo surinkti ir padrikai paskelbti taip, lyg moksleivis pavėluotai ruoštų skaidres pristatymui. Jie neturėjo jokio loginio argumentavimo ar politinio turinio, jokios strategijos ir iš esmės buvo populistinė manifestacija, kad valdžioje sėdi vagys, melagiai ir tinginiai, kuriuos turime priversti dirbti visiems ir kiekvienam.

Ko pritrūko protestui? Pritrūko būtent pilietiškumo įprasminimo. Pyktis dėl valdančiųjų veiksmų turėjo materializuotis į protestą, o protestas sukurti savyje vidinę struktūrą, lyderius, atskiras diskusijas ir nuomones, ką daryti. Protestas kuria pilietinę visuomenę ir parodo jos brandą, gebėjimą formuluoti idėjas, rasti atsakymus ir bendravimo su valdžia būdus.

Iš esmės, opozicija čia buvo tokie patys laidos dalyviai, kurie laukė Andriaus Tapino klausimų ir linksėjo ar purtė galvą.

Protestuojantys, nepatenkinti žmonės turi žinoti, kad juos vienija ne vien bendras nepasitenkinimas, bet ir bendras idėjų laukas, kuris formuojamas būtent proteste. Keista ir liūdnoka, kad šio idėjų lauko formavime opozicijos politikai atrodė visiški impotentai. Jie susitaikė su patogiu vaidmeniu, kai užtenka pasėdėti sceninėje diskusijoje, paklausyti, kaip švilpiama ant Karbauskio ir pamojuoti, pamačius savo gerbėjų kuopelę.

Iš esmės, opozicija čia buvo tokie patys laidos dalyviai, kurie laukė Andriaus Tapino klausimų ir linksėjo ar purtė galvą. Tai yra labai blogas signalas pilietinei visuomenei, kuriai pademonstruota, kad visi politikai iš esmės nesiskiria. Tik vieni šį sykį yra geriečių vaidmenyje, o kiti – blogiečių. Idėjiniai skirtumai nebuvo nei pabrėžti, nei tokiai diskusijai reikalingi.

Ramūnas Karbauskis atrodė kaip ne ką mažiau prašmatnus blogietis, kuris šypsojosi, kai jį gėdino minia, žinodamas, kad jo gerbėjams tai atrodo kaip priešiškų politinių jėgų kuriamas spektaklis. Ir dėl spektaklio vaizdinio jie beveik neklydo.

Nemaniau, kad kada tai parašysiu, bet nepaisant nesutikimo su Garliavos protestų prielaidomis ir laikysena, tai buvo tikresnė pilietinio nepasitenkinimo išraiška, nei matėme vakar.

Kai klausiame savęs, kodėl Garliavos istorijos apologetai vis dar išlaiko savotišką bendrystės jausmą ir retkarčiais iššoka viešojoje erdvėje net ir užgesus istorijai ir Neringai Venckienei pasprukus į Jungtines Valstijas, tai atsakymas slypi būtent sėkmingame ir nuoširdžiame protesto vystyme.

Garliavos protestas nebuvo keturių valandų koncertas, kuriame žmonės turėjo nenuobodžiauti. Tai buvo išties idėjinis pasipriešinimas numanomo neteisingumo grėsmei ir įsivaizduojamiems jo kūrėjams.

Kaip ir minėjau, prielaidos nebuvo teisingos, metodai nebuvo teisingi, tačiau giliau žvelgiant į šią istoriją, galima pamatyti, kad pačių žmonių sambūris sukūrė savą struktūrą, savus sprendimo būdus, pasiskirstė funkcijomis ir tapo tokia jėga, kuri inertiškai vis dar juda ir šiandien, net ir didžiajai daliai suvokus visą valdančio pedofilų klano sąmokslo istorijos absurdą.

Taip, tai buvo absurdiškas ir net vėlesnėje stadijoje pavojingas, bet tikrai pilietiško nepasitenkinimo, jautrumo ir žinojimo, kas vienija, įgalintas judėjimas. Būtent tai skiria protestus nuo prodiusuojamų renginių.

Taip, tai buvo absurdiškas ir net vėlesnėje stadijoje pavojingas, bet tikrai pilietiško nepasitenkinimo, jautrumo ir žinojimo, kas vienija, įgalintas judėjimas.

Būtent tai skiria protestus nuo prodiusuojamų renginių. Žmonėms reikia bendravimo, o ne komunikacijos, ne viešųjų ryšių, o pilietinių saitų, ne lozungų, o realių politinių pasiūlymų bei jų įgyvendinimo strategijos. Proteste tai gali kurtis, bet sustyguotame renginyje, deja, ne.

Šios valdžios veiksmai verti pilietinio nepasitenkinimo, verti griežto politinio oponavimo. Mums ne tik siūloma, bet mes net ir verčiami gyventi „Naisių vasaroje“ ir stebėti, kaip apsupęs save įsivaizduojamais priešais manevruoja Pijus. Bet kokia mūsų alternatyva „Naisių vasarai“?

Ar „Naisių vasarą“ dabar atakuosime „Laisvės“ televizija? O gal stimulas tikrovės kaitai turėtų kilti iš pilietinių judėjimų, nevyriausybinių organizacijų, kurios neturi tokių techninių galimybių ir tiek ryšių, kad per dvi dienas suorganizuotų mažą festivalį, bet turi idėjas ir jų įgyvendinimo būdus? Galbūt joms reikia suteikti formą, padėti, užleisti kelią ir suvokti, kad „Laisvės“ televizijoje kertinis žodis, visgi, yra televizija?

Štai toks mano mažas nerimas ir didis pasitikėjimas. Nerimas dėl to, kad kartais pasiduodame inercijai ir tampame prodiusuojama visuomene. Visuomene, kuri nuobodžiauja manifestuodama laisvę ir nemato politinių idėjų skirčių ar netgi jų vertės.

Ir pasitikėjimas. Nes išgirdau žmones, kurie nenori būti prodiusuojami nei „Naisių vasaros“, nei kitos platformos, o tikisi tiesiog konstruktyvaus dialogo su išrinktais politikais, jų atsakomybės ir paaiškinimų ir dėl to pasiryžę taikiai protestuoti bet kur ir bet kiek kartų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Nebylūs Seimo pirmininkai