„Tu nebūtinai turi atrodyti kaip pankas, svarbu, kad tavo požiūris į gyvenimą būtų pankiškas. Ir tas pankiškas požiūris yra kūrybinis, ne destrukcinis. Daug kas galvoja, kad pankai – tai destrukcinis visuomenės elementas. Taip nėra. Tai kūrybinis elementas“, – porino ką tik cigaretės paprašiusiai praeivei pasipiršti spėjęs Varveklis.
Kartu su užgimstančio Sąjūdžio politiniais reikalavimais ir teisinių formuluočių paieškomis Lietuvoje natūraliai subrendo ir protesto, maišto kultūra.
Pankai buvo ryškiausia ir labiausiai paslaptinga protesto dalis, kuri išsiskyrė ne tik savo išvaizda, bet ir gebėjimu pademonstruoti dirbtinai konstruojamos sovietinės gerovės absurdą ir kasdienės prievartos mechanizmus. Už minimalistinių ir kartais idiotiškų tekstų slėpėsi nuoširdus ir konceptualus pyktis.
„Pilnas miestas narkomanų, pilnas miestas narkomanų, pilnas miestas narkomanų“, – įkyriai kartoja N.Pečiūros balsas. Šią bukaprotišką mantrą staiga pertraukia socialinė kritika ir laisvės reikalavimas. „Gal todėl, kad laisvu laiku nėra ką veikt? Mes norime jaunimo klubo ir kavinės, kur neskambėtų šlykštus disco. Mes norime jaunimo klubo ir kavinės, kur skambėtų metalas ir pankrokas, post-punk ir hardrokas. Gal tada nebus ir narkomanų?“, – ištempdamas balsą retoriškai klausia N.Pečiūra.
Šalia tautos dainų, poezijos, politinių šūkių, sporto pergalių ir kitų pasipriešinimo formų tvyrojo ir jaunatviškas nepasitenkinimas tokia tikrove, kokią bando sukonstruoti kiti. N.Pečiūra visiškai nehiperbolizuoja kalbėdamas apie rimtą pankų ir kitų neformalių judėjimų grupių įtaką kovoje už laisvę. Ne tik fizinę, bet ir intelektinę.
Sovietinei imperijai galutinai subyrėjus protesto kultūra sulėtino apsukas. Nebeliko protesto objekto. Bet išstumtą sovietinį elementą greitai pakeitė savojo politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo absurdai. Išvytus materialius sovietų karius pakeitė ilgam į visuomenės audinį įklijuotas sovietinis mentalitetas, nomenklatūros dvasia.
Trūksta sveiko pykčio, gebėjimo reaguoti ne ciniškai, o kiniškai. Arba šio rašinio kontekste – pankiškai.
Neformali muzika ir subkultūrų atstovai Sąjūdžio metu lipę į vieną sceną su „Foje“ ar „Antimi“, pamažu nusigrūdo į undergroundą. Jie kūrė savotišką opoziciją komercinių radijo stočių užduotam tonui.
Tuo metu visuomenės kritikoje atsirado 90-ųjų pažiba – „Radioshow“. Nei Algis Ramanauskas, nei Rimas Šapauskas savęs nepriskyrė pankams, tačiau jų humoras ir laikysena buvo akivaizdus protestas prieš politinių intrigų absurdą, neišsilavinusias, bet galios siekiančias asmenybes ir jų kvailumą. Tai, kas kai kam atrodė blevyzgos ir patyčios, buvo pankiška socialinė kritika, žaidžianti įvaizdžiais ir laužanti nusistovėjusią tvarką.
90-ųjų „Radioshow“ šaipėsi ir iš tarpukario švelniojo fašizmo nostalgikų albinų, ir iš sovietinių idiotų prisitaikėlių bronių ir česlovų. Juose atsispindėjo to meto politikų kalbamos nesąmonės ir visuomenę draskančios skirtys tarp Landsbergio ar Brazausko apologetų. „Radioshow“ pankiškos kritikos dalimi tapo ir milicijos metodais dirbanti policija, ir neprofesionalūs žurnalistai, ir verslininkais save vadinantys intelektinės nuosavybės vagys (UAB „Česloda“), ir posovietinės visuomenės žiaurumas bei naivumas.
Intelektualiu bandymu išjudinti visuomenę galima pavadinti Nomedos ir Gedimino Urbonų buvusiame „Lietuvos“ kino teatre įkurtą „Pro-testo laboratoriją“.
„Norėjome pasistengti, kad žmonių galvose bent kažkas sujudėtų“, – 2005 metais sakė N.Urbonienė.
Tai buvo intelektualios protesto kultūros pavyzdžiai. Šalia egzistavo ir ubagų baliai ar protestai, kurių dalyviai negalėdavo suformuluoti, ko jie bijo ir kas nutiks, jei bus privatizuotas „Telekomas“.
Jei antrieji protestai vis dar retkarčiais pasirodo vienu ar kitu klausimu, sukviesdami piktus ir nelaimingus, tai intelektualus protestas vis mažiau matomas ir vis rečiau tampa aiškia socialine, pilietine pozicija.
Ryškiau per pastaruosius metus išsiskyrė tik menkai apmąstytos „Keulės rūke“ provokacijos, „G&G Sindikato“ iššūkis Ramūnui Karbauskiui. Bet sistemingos kritikos kasdieniam politiniam absurdiškumui trūksta.
Trūksta sveiko pykčio, gebėjimo reaguoti ne ciniškai, o kiniškai. Arba šio rašinio kontekste – pankiškai. Premjero pozicijoje esantis ir policine retorika kalbantis premjeras. Vyriausybės kancleris, baigęs mokslus sovietinės vidaus reikalų struktūros Minsko aukštojoje mokykloje. Parlamentui de facto vadovaujantis stambus žemvaldys ir fanatiški jo sekėjai, primetantys itin konservatyvias ir dažnai absurdiškas normas.
Draudimai ir agresyvus tonas. Nenoras aiškintis ar suprasti. Jokios empatijos ir dėmesio jaunų žmonių viltims ir lūkesčiams.
Čia pat ir prezidentais besisiūlantys bankų analitikai, nuo tikrovės atitrūkę karjeros diplomatai ir miestų merais tapę buvę milicininkai-verslininkai be politinės ar asmeninės moralės.
Patogūs piknikai, prodiusuojami mitingai ar režisuojamos diskusijos, kuriose klausiantis nesiskiria nuo atsakinėjančių, ne visada pasiekia savo tikslą.
Visa tai turėtų uždegti sveiką nepasitenkinimą. Nepasitenkinimą, kuris pasireikštų ne langų daužymu ar riaušėmis, bet kūrybingais protestais ir tiksliai nutaikyta pajuoka. Visuomenei to trūksta ir trūkumą ji pajunta susidūrusi su būtinybe priešintis.
Pankiškumas, noras protestuoti prieš įvairias prievartos ir prisitaikėliškumo formas yra būtina gyvybingos visuomenės savybė. Tai neapibrėžtai bando papasakoti Varveklis ir Atsuktuvas. Tai turėtų išgirsti ir tie, kurie nenori taikstytis su už juos konstruojama tikrove.
TAIP PAT SKAITYKITE: Neformalūs laisvės kariai: kaip Lietuvos pankai sovietmečiu nedavė ramybės KGB?
