Po to, kai paaiškėjo, kad Druskininko mero vaikomas aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas lieka savo poste, kalbėti apie pasitikėjimą šia vyriausybe nėra prasmės.
Žinoma, joje vis dar yra patikimų ministrų, kurie veikia laisvu režimu, tačiau keli neblogi ministrai niekaip nekompensuos apgailėtino „ačiū labai – nėra už ką“ pokalbio.
„Jau keletą mėnesių besitęsiantis Vijūnėlės dvaro skandalas menkina pasitikėjimą Vyriausybe. Pažadus atsakingai įvertinti situaciją lydi nauji pažadai. Jau beveik pusę metų negebama prisiimti nei politinės atsakomybės, nei aiškaus sprendimo dėl neskaidriai priimto nutarimo, kuris buvo panaudotas teisme“, – sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Nepritarčiau tiems, kurie vadina šį susidūrimą „prezidentės ir vyriausybės konfliktu“. Šiuo atveju yra konstatuojamas faktas. Vyriausybė vis dar laikosi tik dėl nutylėto susitarimo, kad reikėtų kažkokiu būdu pratempti iki spalio mėnesį vyksiančių Seimo rinkimų.
Panašu, kad gyvuoti sugeba tik tos ministerijos, o veikti tik tie ministrai, kurie įgyvendina strateginius uždavinius – tai energetikos, užsienio reikalų ministerijos. Visa likusioji valdančiosios koalicijos minia tėra menkos kompetencijos kėdės šildytojai arba marionetiniai privačių interesų tvarkytojai, užsiiminėjantys šventu melu.
Visa likusioji valdančiosios koalicijos minia tėra menkos kompetencijos kėdės šildytojai arba marionetiniai privačių interesų tvarkytojai, užsiiminėjantys šventu melu.
Tai, kas vyks artimiausius mėnesius, jei ši vyriausybė visgi sugebės tiesiog išstovėti linguodama vietoje, nestumiama nei opozicijos, nei kantrybę prarandančios prezidentės, galime vadinti budėjimu prie lavono.
Visi sutariame, kad nieko gero jau nebus, bet turime palaukti, kol pagaliau galėsime išnešti iš kabinetų tuos, kurie juose net ir ketvirtus metus geba sėdėti bukai dairydamiesi ir nesugalvodami, į kokią konferenciją čia nuvažiavus ir kokį vandenyną perskridus, kad ūgtelėtų kompetencija.
Ketvirtadienio pareiškimas apie atėjusį laiką mažinti PVM mokestį tik parodo, kaip desperatiškai bandoma gelbėti ne tik sintaksėje, bet ir semantikoje pasiklydusio premjero įvaizdį. A.Butkevičius tokį pareiškimą pateikė kaip savo nuomonę, nesugebėdamas paaiškinti, kuo biudžete bus kompensuojama prarastoji 400 milijonų eurų dalis, jei 21 proc. siekiantis PVM bus sumažintas iki ikikrizinio 18 proc.
Stebint praėjusios kadencijos dalies premjero ryžtą, nereikėtų per daug baimintis, kad tokia nuomonė gali tapti tikrove. Vis dėlto, faktas, kad A.Butkevičius ėmė kalbėti apie tokius sprendimus, kuriuos anksčiau sau leido siūlyti tik minimalios algos apologetai iš Darbo partijos, rodo, kad amžinasis pasitikėjimas taip pat turi ribas.
Ateina laikas, kai net ištikimiausi socialdemokratų rinkėjai gali pradėti klausti, kas per šią kadenciją buvo nuveikta, kad šūkis „svarbiausia – žmogus“ nors kiek panašėtų į tikrovę. Premjerui jau neužteks laiko išmokti ryžto veikti, bet vis dar galima pasvaičioti apie skambius tikslus ir kaip jiems buvo sutrukdyta.
Premjerui jau neužteks laiko išmokti ryžto veikti, bet vis dar galima pasvaičioti apie skambius tikslus ir kaip jiems buvo sutrukdyta.
Tai nebūtų toks pavojingas precedentas, jei šis budėjimas prie vyriausybės lavono nevyktų Europos Sąjungai ir Vakarų pasauliui sudėtingu metu, kai reikalingas kuo greitesnis sprendimų priėmimas. Vyriausybėje, kurioje valstybės interesas lieka nuošalyje, jei Vyriausioji tarnybinės etikos komisija premjerui aiškiai nepasako, kad jo ministras melavo, tai padaryti yra itin sunku.
Konservatoriai į rinkimus jau pajudėjo su šūkiu apie ketverius prarastus metus. Nederėtų nurašyti kai kurių pasiekimų, kurie šiai vyriausybei labiau pasitaikė, nei buvo planuoti. Nederėtų užmiršti ir minėtų veiklių ministerijų atkaklaus darbo, kad Lietuva pralaužtų energetinės priklausomybės ratą ar taptų garsiu balsu Ukrainos klausimo sprendime.
Jei ši vyriausybė traškėdama, braškėdama atvažiuos iki kadencijos finišo, galėsime konstatuoti: nesugriuvome. Bet ir neįgijome reikiamo pagreičio, neturėjome aiškios strategijos, o sprendimų priėmimą geriausiai parodo atominės elektrinės klausimas.
Kad ir kaip tyliai bei paslankiai savo poste bandė tūnoti A.Butkevičius, koalicijos partnerių ministrai, iniciatyvių partijos kolegų zadanijos ir kitokie pokštai parodė, kad jis nėra lyderis – tik stebėtojas, turintis savo nuomonę, kuria gali suabejoti ir pats.
Todėl dabar turime tai, ką turime. Smagių konferencijų ir asmeninio tobulėjimo ministrams, kurie neturėjo būti ministrais. Smagių šešių mėnesių prie vyriausybės lavono.
TAIP PAT SKAITYKITE: Šarūnas Černiauskas: Premjere, jūs mus mulkinate
