Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo vadovaujama ir Vladimiro Putino valdoma „Vieningoji Rusija“ pagal pirmadienio pietų duomenis užsitikrins konstitucinę daugumą Dūmoje. Į parlamentą pateko 140 partijos sąraše buvusių politikų. Dar 203 pateks iš vienmandačių apygardų.
Praėjusiuose rinkimuose neperžengusi 50 procentų ribos, šį kartą „Vieningoji Rusija“ pasinaudojo mažesniu rinkėjų aktyvumu, o kai kur, panašu, rinkimų rezultatų klastojimu ir užsitikrino didesnę galią. Ši galia bus panaudota besąlygiškai paremti V.Putino politinį avantiūrizmą.
Antrąją vietą rinkimuose užėmė komunistai, o nuo jų tik keliomis dešimtosiomis procento atsiliko psichopatiškojo Vladimiro Žirinovskio partija, kažkodėl pasivadinusi liberaldemokratais. Iš esmės, daugiau nei ketvirtadalį Rusijos Dūmos, tariamos opozicijos sudarys komunistai ir rusiškojo fašizmo apologetai.
Kalbantys apie prasmingą dialogą su Rusija turėtų prisiminti, kad jos parlamente antroji ir trečioji pagal pajėgumą partijos atstovauja radikalioms politinėms idėjoms, kurios jau seniausiai nukeliavusios į istorijos šiukšlyną. Tiesa, pirmoji partija atstovauja net ne politinei idėjai, o vienam politiniam asmeniui.
5 procentų ribą peržengė ir „Teisingoji Rusija“. Partija, kuri iš esmės yra nuosaikesnių komunistų ir fašistų lydinys, kartais papurkštaujanti dėl prastų valdžios rezultatų, bet reikiamu metu visada pakelianti ranką už Kremliaus stumiamas idėjas.
Jau prieš rinkimus suskilusi ir bendro vardiklio nesugebėjusi rasti opozicija ir vėl liks už parlamento ribų. Demokratijos ir realaus valdžios pasidalijimo rėmėjų demokratine forma išrinktame parlamente nebus.
Ar opozicija patyrė pralaimėjimą? Ne. Opozicija net nebuvo tinkamai atstovaujama. Žymiausias opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas net negalėjo registruoti savo politinio judėjimo, o „Jabloko“ ir „PARNAS“ nesuvienijo pozicijų. „PARNAS“ pakenkė ir pasitikėjimą lyderiu Michailu Kasjanovu pakirtę skandalai.
Resursų, laiko ir vienybės trūkumas, kritiškai Rusijos valdžios atžvilgiu nusiteikusių žmonių apatija užkirto kelią rinkimuose pademonstruoti, kiek išties rėmėjų turi alternatyvios, demokratinės Rusijos idėja.
Jei ieškotume pozityvių ženklų šiuose tariamai demokratiniuose rinkimuose, tai derėtų išskirti menką rinkėjų aktyvumą Maskvoje ir Sankt Peterburge. Tuo pat metu opozicinės politinės jėgos ten sulaukė šiek tiek žymesnio palaikymo.
Bet jei ekonominė ir socialinė situacija negerės, ši apolitiška masė net ir baudžiaviškai kantrioje Rusijos visuomenėje gali prabilti.
Apolitiškumas kaip protesto ir nevilties forma šiuo metu yra naudinga Kremliui, besiremiančiam aktyviais, garsiai rėkiančiais rėmėjais. Bet jei ekonominė ir socialinė situacija negerės, ši apolitiška masė net ir baudžiaviškai kantrioje Rusijos visuomenėje gali prabilti. Tai vienintelė demokratijos rėmėjų ir juos palaikančių vakariečių viltis.
Ar fašistų, komunistų ir putinistų atstovavimas parlamente yra Rusijos visuomenės veidrodis? Nebūtinai. Tai labiau isteriškos Rusijos viešosios erdvės, televizoriaus žmonių, kurie vis dar nepradėjo mąstyti apie tai, kas yra jų šaldytuve, veidrodis. Likusioji dalis apatiškai stebi tai, kas vyksta. Arba atsisako net ir stebėti, ieškodami alternatyvų politikai kitose gyvenimo srityse.
Svarbu, kad nebūtų blogiau – toks šūkis pritaikomas tiek praėjusio savaitgalio Baltarusijos, tiek šio savaitgalio Rusijos parlamentų rinkimams. Tai su vergyste susitaikiusio vergo šūkis. Autoritariško režimo užguitos visuomenės šūkis, kuriai laimė yra penki spyriai batu į užpakalį, nes prie to kito valdovo gali būti ir dešimt. Gali ir užpakalio nelikti.
Ar šie Dūmos rinkimai ką nors pakeis? „Vieningoji Rusija“ įgijo daugiau galios, išsikovojusi konstitucinę daugumą, bet iš esmės tą galią ji ir šiaip turėjo, lengvai prisikviesdama į pagalbą butaforinę opoziciją. Tikroji opozicija nieko neparodė, nes tiesiog nebuvo tikro dalyvavimo.
Vienintelė tikra žinia – nėra jokio pasikeitimo. Rinkimų nuobodumas ir tie patys rezultatai yra signalas tiems rusams, kurie junta, jog be pasikeitimų šalis rieda ne tik į stagnaciją, bet ir regresą. Į valdžią grįžta tie patys žmonės, kurie toliau tęs tą patį planą. Plano sėkmė kol kas remiasi pasitikėjimu V.Putinu.
Tikėtina, kad rusiška kantrybė, patvaldystės troškimas ištemps ir iki 2018 metų, kai V.Putinas bandys būti perrinktas šalies vadovu. Bet iki to laiko Kremliaus kuriamą iliuzinę Rusijos politikos sėkmę toliau palengva tašys tikrovė ir jos ženklai šaldytuve, institucijose, gatvėse.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Ar mūsų laukia Vengrijos ir Lenkijos scenarijus?
