Prieš kelias savaites publikuotame pokalbyje su muzikantu, dainų kūrėju Tomu Sinickiu jis man pasakojo, kad „Euroviziją“ žiūri kaip tam tikrą apžvalgą, kokiame lygyje yra įvairios Europos valstybės. Pridėčiau, kad net ir ribota „Eurovizijos“ žiūrovų auditorija savotiškai perteikia Europos nuotaiką.
Per kelis pusfinalių ir finalų vakarus susiformuoja favoritai, savitos istorijos ir žinutės, kurios transliuojamos šimtamilijoninei auditorijai. Nuo asmenybių iki valstybių kolizijos ir išsiskleidimo ne tik scenos, bet ir interpretacijos šviesoje.
„Eurovizija“ jau seniai nėra tik dainų konkursas. Tai įrodė ir ukrainietės Jamalos pergalė ir Rusijos pasitraukimas iš šių metų „Eurovizijos“. Tai kasmet įrodo ir valstybių interesais pagrįstas balsavimas ar tam tikros žinutės pergalė prieš bendrąjį kontekstą.
Kokią žinią Europai pasiuntė S.Sobralio pergalė? Visų pirma, tai grįžimas prie esmių, prie subtiliai paprastos formos ir turinio. Nuo kasdienių revoliucijų, lyderysčių ir pergalių prie paprasčiausios, bet veiksmingiausios formos.
Dainos pradžia, iki suskambant žodžiams, užtrunka 18 sekundžių. Tai ilgiausias laiko tarpas, lėčiausias perėjimas prie pagrindinės melodijos iki šiol konkursą laimėjusių dainų istorijoje.
„Gyvename pasaulyje, kuriame daug muzikos yra lyg greitas maistas. Tegul laimi muzika, kuri turi prasmę. Muzika – ne fejerverkai, muzika – jausmas“, – po pergalės sakė kuklus 27-erių metų portugalas.
Milžiniškas informacijos srautas, socialinių tinklų pagreitinta reakcija ir nuolatinės lyderystės, pripažinimo ir naudos troškimas keičia pasaulį. Kultūra tokiame pasaulyje tampa produkcija, politika tampa tuščių šūkių, galios ir įvaizdžių kova. Konkurencija, kova nėra savaiminis blogis, tačiau ji atitraukia nuo esmių.
Žiniasklaida pamiršta savo edukacinę pareigą ir socialinę atsakomybę, skubėdama informuoti greičiau, nei tai padarytų konkurentai, nuomonės lyderiai skuba pakomentuoti, investuotojai skuba sužinoti galimybes, politikai skuba pasiūlyti kuo greitesnį sprendimą. Visur tvyro desperacija aplenkti, užbėgti už akių, pergudrauti ir manipuliuoti individu, grupe ar mase.
Lėtos, lyriškos, portugalų kalba atliekamos dainos pasirinkimas yra mažas simboliškas Europos žmonių balsavimas.
Lėtos, lyriškos, portugalų kalba atliekamos dainos pasirinkimas yra mažas simboliškas Europos žmonių balsavimas. S.Sobralis atrodė originaliai pop himnų, tuščių revoliucijų, pompastiškų meilės apraiškų ir žavėjimosi savimi minioje. Jis išreiškė muzikos esmę. Neprivalai suprasti dainos žodžių, kad suprastum jos estetinę vertę. Neprivalai klausytis jos kasdien, kad pripažintum, jog tai geriausia, kas buvo pasiūlyta.
Kai kurie komentatoriai jau spėjo pabrėžti, kad S.Sobralis laimėjo tik dėl to, kad buvo prabilta apie jo sveikatos problemas. Kai kuriems pasirodė neteisinga, kad portugalas parėmė pabėgėlių priėmimo idėją.
Bet turiu nuoširdų įtarimą, kad paprastam vengrui, suomiui, italui ar lietuviui šios aplinkybės visiškai nelėmė apsisprendimo. S.Sobralis paskleidė tą žinutę, kurios Europos ir Vakarų pasaulio žmonės yra išties pasiilgę.
Viskas gali būti paprasta, ramu, laikas gali sustoti, o žmogus gali tiesiog nuoširdžiai dainuoti, neplėšdamas nuo savęs rūbų, nesislėpdamas už efektų ar nebandydamas atlikti kuo daugiau salto.
Politinė ir socialinė tikrovė rodo, kad panašios žinios ar bent jau atmosferos europiečiai norėtų ir viešojoje erdvėje. Chaosas, klyksmai, nuolatinėmis tampančios sensacijos ir dramos vargina ir nejučia verčia kurti distanciją, pabėgti, sugrįžti prie esmių.
Galbūt S.Sobralio pergalė ir yra ne visai sąmoningas, bet intuityvus pasirinkimas balsuoti už muzikos esmę, už priežastį, kodėl apskritai atsirado toks dainų konkursas. Ji išreiškia nuovargį ir pasibodėjimą bandymu patraukti dėmesį, siūlyti naujus įvaizdžius.
Europiečiai nori sugrįžimo prie ramiai tekančio gyvenimo ir aiškumo, kuriame nereikėtų spręsti itin kompleksiškų ir sudėtingų pasaulio problemų.
Europiečiai nori sugrįžimo prie ramiai tekančio gyvenimo ir aiškumo, kuriame nereikėtų spręsti itin kompleksiškų ir sudėtingų pasaulio problemų. Viena vertus, tai galima pavadinti savotiška nostalgija, kuri gali vesti prie iliuzijų vaikymosi. Kita vertus, tai gali būti tiesiog ramybės ir nuoširdumo paieška.
Politikoje sugrįžimo retoriką mėgsta naudoti kraštutinės dešinės atstovai. Nusivylimas ir paprastumo paieška jų manipuliacijų dėka paverčiama raginimu atkurti buvusią politinę tvarką, sugrįžti prie geografinių ir istorinių aplinkybių lemtų, buvusių ir išnykusių socialinių, rasinių, religinių skirčių.
Labai simboliška, jei ta nuosaikaus ir ramaus sugrįžimo prie esmių, prie klausymosi, o ne žavėjimosi greitai nykstančiais fejerverkais idėja, pirma kartą buvo aiškiau apibrėžta tuštybe ir dekoratyvumu, kičo transliavimu ir naujų jo formų kūrimu pasižyminčiame „Eurovizijos“ konkurse.
Žinoma, tai tik mažas žingsnis, kuris jau kitą dieną gali būti užgožtas vietinės ir tarptautinės reikšmės skandalų. Donaldo Trumpo ir grožio chirurgijos klinikų, Vladimiro Putino ir politikų neadekvatumo apraiškų. Bet šis žingsnis buvo itin laiku ir vietoje. Itin patrauklia forma.
Vien už tai derėtų padėkoti S.Sobraliui, kuris padovanojo ne tik dainą, bet ir savotišką paguodą bei pamokymą, kad greitėjanti laiko tėkmė neatima gebėjimo taip pat žavėtis esmėmis ir surasti jas net revoliucijų triukšme ir idėjų bei tapatybių sumaištyje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: 7 geraširdiški pamokymai Ramūnui Karbauskiui
