2015-ųjų duomenimis, Lietuva vis dar viena iš labiausiai nuo savižudybių kenčiančių valstybių Europoje ir net visame pasaulyje. Tikiuosi, pastebėjote, kad sąmoningai nepavartojau termino „lyderiaujame“. Tai vienas iš tų atvejų, kai lenktynės nevyksta. Mes pirmaujame stagnacijoje. Pasiplokime sau.
Nepaisant visų statistinių duomenų, mūsų supratimas apie savižudybės fenomeną vis dar prilygsta Ebolos viruso suvokimui. Tai pavojinga, tai kraupu, bet tai tvyro kažkur už mūsų tikrovės ribų. Kažkur ten, kur mes neketiname patekti.
Statistika pati diktuoja pamatinį klausimą: kodėl mes stovime toje pačioje vietoje ir nesupratingai dairomės, kai šalia mūsų vienas po kito lyg lapai krinta pažįstami ir nepažįstami žmonės?
Kodėl beveik visą nepriklausomybės laikotarpį statistiniuose skaičiavimuose ir žiniasklaidos puslapiuose užtinkama problema taip ir netapo visuomenės refleksijos dalimi? Kodėl visa viešoji diskusija apsiriboja kelių psichologų ir socialinių aktyvistų pasisakymais?
Savižudybė iki šiol neapmąstyta tema. Taip, mes vis daugiau kalbame apie ją ir virpiname orą rūpesčiu, tačiau niekas nenori aptarti savižudybės patrauklumo ir problemų, kurias išgyvena ne įsivaizduojamas, o konkretus individas. Apie tai negalima kalbėti. Kiekvieną kartą užsiminęs apie teorinę savižudybę, tu privalai deklaruoti susirūpinimą ir patvirtinti, kad pats tikrai apie tai negalvoji.
Tikroji savižudybės, kaip ir iš viešosios erdvės išstumtos mirties, temos paslaptis – visi susimąstome apie galimybę, iki kurios mus atvestų desperacija. Bet kalbėti apie tai nėra gero tono ženklas. Turi rūpintis, bet negali racionalizuoti. Savižudis viešojoje erdvėje paverčiamas kvailiu ar silpnuoju. Ir tai nėra tiesa.
Savižudis viešojoje erdvėje paverčiamas kvailiu ar silpnuoju. Ir tai nėra tiesa.
Neviltis jam suteikia jėgų ir drąsos sprendimui, kuris yra pats neracionaliausias žingsnis kiekvieno individo gyvenime. Ir su tuo dorotis visuomenei jau per sunku. Mes norime uždaryti ir supančioti tą žmogų, bet neturime pakankamai patirties, kad perkalbėtumėme.
Tau išties turi rūpėti tas asmuo, turi stengtis pažinti jį ir įpūsti jam vilties. Turi sukurti santykį, kuriam dažniausiai neturi laiko, kuris nenutrūkstančios informacijos tėkmės pasaulyje darosi vis sunkiau pasiekiamas.
Visuomenės dėmesį atkreipia nebent žinomų žmonių savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo. Ką mes darome tada? Skaitome graudžius jų draugų atsiliepimus pramogų skiltyse. Žiūrime vaizdo įrašus, klausomės dainų, siunčiame užuojautos žinutes, demonstruodami naujai užgimusį, pavėluotą rūpestį. „Ko jam trūko? Buvo įžymus, negalėjo skųstis dėmesiu.“
Paradoksalu, nes beveik neabejoju, kad nemenką dalį depresijoje paskendusių ar joje plūduriuojančių žmonių kankina ne dėmesio stoka, o prasmingumo trūkumas. Prasmingumo, kurio nesukuria pomirtinė gerbėjų minia ar abstraktūs palaikymo šūksniai.
Tiesa, šis savižudybių fenomenas persmelkia visas socialines grupes ir nurodo tik į vieną aiškų faktą – mes nevertiname gyvenimo. Tai yra pilkos sovietinės realybės palikimas, iki šiol įsigėręs į niūrių daugiabučių sienas. Sovietinis muštras visada mokė gyventi dėl liaudies, dėl penkmečio pasiekimų, dėl visuotinės gerovės. Individui ten vietos nebuvo. Kaip ir individo gyvybei. Ką jau kalbėti apie gyvenimo prasmės klausimą.
Sovietinis muštras visada mokė gyventi dėl liaudies, dėl penkmečio pasiekimų, dėl visuotinės gerovės. Individui ten vietos nebuvo. Kaip ir individo gyvybei. Ką jau kalbėti apie gyvenimo prasmės klausimą.
Asmenybė buvo ne tik nereikalinga, bet ir spjaunama lauk, daužoma, uždaroma ir alinama. Jokių filosofinių apmąstymų, jokių abejonių ir kritinės minties. Abejonė reiškė sulūžimą arba sulaužymą. Tai puikiai patyrė sovietinės armijos pragarą patyrę vaikinai.
Būtent šių sovietinių vyrų ir jų toje pačioje dvasioje auklėtų sūnų savižudybės ir spindi pasaulinėje statistikoje. Pagal 100 000 žmonių tenkančias savižudybes Lietuvos vyrai yra antri pasaulyje. Moterys – dvidešimt devintos.
Vyriškosios tapatybės lūžis Lietuvoje tik prasidėjo. Daugelis mano kartos vaikinų vis dar auklėti sovietinės armijos atminimų dvasioje, mokyti to paties, ką kalašnikovo buože ar kerzavu batu į galvą kalė sovietinis seržantas – tu neturi jausmų, tu neturi psichologijos, tu neturi klausimų, tu neturi abejonių. Jei palūžai, esi mižnius ir debilas, prakeikta mazgotė, kuriai ne vieta šiame pasaulyje.
Sudėkite štai šio mąstymo atgarsius su naujojo sėkmės ir lyderių pasaulio našta ir pamažu suprasite problemos kompleksiškumą. Jei nesi lyderis – tampi nevykėliu. Jei esi lyderis (nuomonės, verslo, sporto ar pramogų pasaulio), privalai nesuklupti, privalai nepripažinti klaidų, būti nepažeidžiamas, negali gerbti kitokio ar nenorinčio tapti sėkmės pavyzdžiu.
Ši sėkmės ir slapčia reikalaujamos prasmės įtampa kaupiasi, kol galiausiai sprogsta galvoje. Galime kalbėti apie ekonominius ir socialinius valstybės trūkumus, bet sunku paneigti faktą, kad Lietuvos piliečiai žudosi ne dėl menko bendro vidaus produkto ar per lėtai keliamo minimalaus atlyginimo, o dėl intensyvaus nevilties pojūčio, bandymo nusimesti problemų naštą vienu kartu, pamirštant visą aplinkinį pasaulį.
Ko reikėtų, kad visa tai pasikeistų? Manyčiau, kad laikas išdrįsti kalbėti apie savižudybę kaip apie realų reiškinį, kurio negali nustumti į šoną, kuris neegzistuoja mūsų kasdienybėje ar mūsų pačių mintyse. Laikas nustoti bijoti psichinių sutrikimų ir iš aukšto žvelgti į tuos, kurie bando su jais tvarkytis ir toliau gyventi.
Turime nustoti bijoti savižudybės ir permąstyti ją kaip fenomeną, kuris gali pasiglemžti ne silpnuosius ar kvailius, o mums artimus žmones ar net ir mus pačius, nebesugebėjusius išbalansuoti ant sveiko proto lyties, kasdien atrasti vis naujų prasmių ir pamiršusius gyvenimo meilę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aktorius Arūnas Sakalauskas: „Atėjo metas mums patiems spręsti, kaip pakeisti savižudybių situaciją“
