Tarpukario valstiečiai liaudininkai savo gretose suvienijo būrį tuometinių visuomenės lyderių. Ryškiausias tose gretose prezidentas Kazys Grinius. Šalia jo – ministras pirmininkas, teisininkas Mykolas Sleževičius, vyskupas Justinas Staugaitis, signataras teisininkas Jonas Vileišis, viena įtakingiausių tarpukario moterų, spaudos veikėja Felicija Bortkevičienė, gydytojas Vladas Lašas.
Valstiečių liaudininkų branduolį sudarė įvairių sričių intelektualai ir aktyvūs visuomenės veikėjai, kurie pasižymėjo kova su klerikalizmu ir bendruomeninio gyvenimo skatinimu. Nenuostabu, kad po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo valstiečiai liaudininkai stoiškai sutiko K.Griniaus ir jų koalicijos nuvarymą nuo valdžios. Atsisakė politinių intrigų ir susitaikė su demokratijos principus paminančiu persekiojimu bei griežta priežiūra.
Bandydami išsaugoti valstybės stabilumą jie mezgė dialogą net su tautininkais, tobulino savo programą ir iki partijos uždraudimo 1936 m. daugiausia dėmesio skyrė vienijimo idėjai.
Tarpukario valstiečio liaudininko įvaizdį geriausiai apibendrina partijos lyderio ir jo bendrapartiečių nuosaiki laikysena, gebėjimas nesidraskyti dėl valdžios ir išsaugoti orumą. Valstietis visų pirma žiūri bendrojo intereso ir suvokia, kad jo veiksmai daro įtaką kitiems valstybės gyventojams. Tokiam valstiečiui liaudininkui labai sunku primesti provincialumo ar neišsilavinimo kaltinimą. Dar sunkiau suabejoti tuo, kad moralų elgesį ir principus jis vertina tiek pat, kiek šalies įstatymus.
Ar tokiai tradicijai atstovauja 2009 m. iš kviestinės lyderės Kazimiros Prunskienės partijos vairą perėmęs Ramūnas Karbauskis? Ar LVŽS yra lietuviškos valstietiškos gyvensenos ir tarpukario valstiečio sampratos paveldėtoja?
Prieš pasitraukdama iš partijos gretų K.Prunskienė dar spėjo viešai pasiskųsti, kad R.Karbauskio rate įsivyrauja ūkiniai ir komerciniai stambiųjų žemdirbių interesai, kuriems pajungiama ir visa politinė jėga.
Apie tai, kad šios partijos pavadinime esanti žaliųjų sąvoka neturi konkrečių politinių idėjų turinio, rašyta jau ne kartą. Bet čia reikėtų pastebėti, kad ir valstietiškumo samprata, ateinanti būtent iš pasaulio tautų teisuolio K.Griniaus valstiečių liaudininkų tradicijos yra absoliučiai tolima valdančiajai daugumai.
Prieš pasitraukdama iš partijos gretų K.Prunskienė dar spėjo viešai pasiskųsti, kad R.Karbauskio rate įsivyrauja ūkiniai ir komerciniai stambiųjų žemdirbių interesai, kuriems pajungiama ir visa politinė jėga.
Sudaromas įvaizdis, kad ji atstovauja žemdirbių, kaimo gyventojų, valstiečių plačiąja prasme interesams, tačiau jais dangstomas vis gilesnis stambiųjų žemės ūkio verslininkų įsigalėjimas ir jų veiklos nebaudžiamumas.
Valstiečių politinę platformą perėmė kolūkio atmosferoje užgimę nuvorišai, kurie greitai suprato, kad kintančioje politinėje sistemoje žemės ūkis gali tapti jų galios žaidimo lauku. Prie neribojamo galios kaupimo prisidėjo ir tai, kad Lietuvoje žemės ūkio veikla dažnai suprantama ne kaip pilnavertiškas verslas, o savotiška dvasinė ar socialinė labdara.
Tai įrodo ir žemės ūkio ministro Broniaus Markausko ar paties R.Karbauskio rėmėjų aiškinimai, kad jau geriau neteisėtas žemės pasisavinimas nei jos apleidimas ir nedirbimas. Žemę dirbantis lyg ir atlieka savaiminį gėrio aktą, nors iš esmės jis tik naudojasi svetima nuosavybe, siekdamas didesnio pelno.
Drįstu spėti, kad dalis balsavusiųjų už valstiečių žaliųjų politinę jėgą rėmėsi ir šiuo pozityviu doro ir principingo valstiečio vaizdiniu. Ką jie gavo? Nuolat išsisukinėjantį, apgailėtinai meluojantį ir dėl jam vienam suprantamų priežasčių Seimo kultūros komitete nusėdusį žemės ūkio magnatą.
Jo artimiausių bendražygių būryje priimtini dvigubi moralės standartai, politinės intrigos, tvyro neapykanta ir politiniams, ir numanomiems visuomenės priešams, kitaminčiams. Kalbėti apie orią ir nuosaikią tarpukario valstiečio liaudininko laikyseną tiesiog neįmanoma.
Tai įrodo ir B.Markausko išsisukinėjimai susidūrus su jį kompromituojančia istorija. Moralė, reputacija ar tiesiog politiko savigarba neveikia postkolūkio nuvorišo sąmonėje. Svarbu yra turto kaupimas ir desperatiškas įsikabinimas nagais į postą, kuris gali padėti sukaupti daugiau galios.
Įstatymas yra skirtas apėjimui. O jei apeiti nepavyksta, tada tas įstatymas tiesiog ne tau rašytas ar rašytas ne tų. Galiausiai, tai visur tykančių tavo priešų, kurie staiga nebe kaimynai ir ne bendrapiliečiai, klasta.
Dėl susikompromitavusio ministro plėšosi ir R.Karbauskis, ir premjeras Saulius Skvernelis. Visi, susidėję ir perėmę postkolūkinį nuvorišo mąstymą, bando išsaugoti viską, tik ne tikėjimą jų moralumu.
Tarpukario politinėse intrigose ir kaltinimuose buvo riba, kai moralumas ir orumas nugalėdavo garbės, turto ir galios troškimą.
Ar įsivaizduojate K.Grinių ar M.Sleževičių besidraskančius dėl reputaciją praradusio kolegos, šokančio į atlapus politiniams oponentams ir bandančių nukreipti dėmesį nuo įvykių, kurie turės įtaką valstybės ateičiai ir jos gyventojų gerovei? Tarpukario politinėse intrigose ir kaltinimuose buvo riba, kai moralumas ir orumas nugalėdavo garbės, turto ir galios troškimą. Buvo suprantama, kad egzistuoja bendras interesas, kurio negalima paminti, nes vėliau jį pateisinti ir apie jį kalbėti bus vis sunkiau.
Štai tokia pamoka ir apeliacija iš praeities. Nemanau, kad ji pasieks postkolūkio nuvorišus, tačiau galbūt privers susimąstyti tuos, kurie simpatizuoja lietuviškai valstiečio laikysenai. Valstietis liaudininkas plėšosi ne dėl žemės lopinėlio ar posto, o dėl bendrojo intereso ir orumo išsaugojimo. Jis nesibaimina tiesos ir jos sakymo.
Ir šį komentarą pabaigsiu žodžiais iš K.Griniaus atsiminimų: „Reikia iš mažens jaunimą taip auklėti, kad jis atprastų nuo baimės. Tik tada gal išaugtų karta, kuri nesibijotų aukotis visuomenės naudai ir nebijotų teisybės pasakyti.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Snobo auklėjimo problemos tautinio kostiumo epochoje
