Niekam nėra paslaptis, kad nemaža dalis paauglių dar mokykloje pradeda seksualinį gyvenimą, tačiau mokslu pagrįstos informacijos apie seksą, kitas lytiškumo formas nesulaukia. Buvusi vyriausybė gerokai prispausta ir pasimuisčiusi ėmėsi šiokių tokių žingsnių, kad Lietuvos mokyklose būtų pradėta įgyvendinti nauja lytiškumo ugdymo programa.
Jos įgyvendinimas tuojau pat užstrigo, nes paaiškėjo, kad integruotas pamokas turinčius vesti mokytojus tiesiog nėra kam ruošti. Tuo pat metu Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete tokie kursai rengiami ir juose mokytojai ruošiami pagal pseudomokslinę programą, kurios dalis teiginių prieštarauja pasaulinių psichologų asociacijų ir Pasaulio sveikatos organizacijos nuostatoms.
Iš esmės situacija tokia, kad valstybei neišjudinant įgyvendinimo proceso ir nerodant iniciatyvos keisti lytiškumo ugdymo strategiją, ją perima ir savo rankose išlaiko suinteresuotos grupės, kurios neturi tam kompetencijos.
Grupė žmonių, kurių gretose beveik visi teologijos fakultete lytinio švietimo specialistus ruošę veikėjai, stabdo mokslinio požiūrio plėtrą ir, galbūt savo iliuzijose norėdami gero, kenkia dar vienai Lietuvos kartai.
Grupė žmonių, kurių gretose beveik visi teologijos fakultete lytinio švietimo specialistus ruošę veikėjai, stabdo mokslinio požiūrio plėtrą ir, galbūt savo iliuzijose norėdami gero, kenkia dar vienai Lietuvos kartai.
Kunigas Audrius Narbekovas, prisidengiantis mediko praktika ir bioetikos studijomis, paslaptingai skambančia ir mažai analogų pasaulyje turinčią lytiškumo etiką dėstanti profesorė Birutė Obelenienė, teisininkas, bet labiau ateitininkų judėjimo narys Vygantas Malinauskas, psichoterapeutu save pristatantis, bet Lietuvos psichologų sąjungai nepriklausantis, santuokos ir šeimos studijas teologijos institute Austrijoje vedęs Gintautas Vaitoška. Tai dalis šios grupės pavardžių, kurių kompetencija lytinio švietimo, o ne teologijos mokymo atžvilgiu, švelniai pasakius, abejotina.
Būtent ši apie pirminę prevenciją, susilaikymą ir skaistumą pasakojanti žmonių grupė turėtų prisiimti atsakomybę už tuos paauglius, kurie, pasak jų, apie kontracepciją gali pasiskaityti ir internete, už visus neplanuotus nėštumus ir lytines ligas, apie kurias papasakoti nebuvo laiko, nes buvo dėstoma apie gėjų-kanibalų apokalipsę.
Ši grupė žmonių vis prasiveržia į darbo grupes ar dalyvauja konferencijose, kuriose kalba psichologijos ir medicinos mokslui prieštaraujančius dalykus, vadindami savo nuomonę alternatyvia ir dangstydamiesi nepripažintais ar nemoksliniais tyrimais.
Būtent jie dabar kovoja tą šventąjį karą už skaistumo pergalę prieš nesantuokinę penio ir vaginos sąjungą.
Šių žmonių ir prie jų besišliejančių politikų dėka Lietuvoje lankėsi toks pseudomokslininkas, kaip iš beveik visų asociacijų išmestas Paulas Cameronas, kurio skelbiama informacija ir nugulė tikybos mokytojos Loretos Raudytės rankose.
Didžiausias skandalas dėl Telšių atvejo turėjo kilti ne todėl, kad mokytoja pateikė klaidingą medžiagą, bet todėl, kad tikybos mokytoja apskritai ėmėsi aiškinti vaikams tai, kas nėra jos kompetencijos ribose.
Žinoma, tikybos pamokose mokytoja gali kalbėti apie vertybinę santykių pusę, išsakyti Bažnyčios nuomonę tam tikrais lytiškumo klausimais, tačiau mokytoja ėmėsi mokinius supažindinti su labai konkrečia seksualine praktika ir įvairiausiais tariamais jos atributais.
Žinoma, tikybos pamokose mokytoja gali kalbėti apie vertybinę santykių pusę, išsakyti Bažnyčios nuomonę tam tikrais lytiškumo klausimais, tačiau mokytoja ėmėsi mokinius supažindinti su labai konkrečia seksualine praktika ir įvairiausiais tariamais jos atributais.
Kad ir kaip tikybos mokytoja bandė suktis iš situacijos tikindama, kad pateikė informaciją, kuri buvo kažkur žiniasklaidoje ar lankstinukuose, tai niekaip nepanaikina fakto, kad ji kalbėjo apie tai, kam neturi kompetencijos. Tai nesusiję su tikybos pamokomis ir tuo, kas jose turėtų būti dėstoma.
Dar blogiau yra tai, kad ji skatino diskusiją, pateikdama propagandinius teiginius ir tuo pat metu nepateikdama jiems mokslinės analogijos. Diskusija buvo ne edukacinė, bet tiesiog provokuojanti ir subjektyvi.
Jei fizikos mokytojas pamokos metu staiga imtų nagrinėti Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą, turbūt niekas rimtai į jį nereaguotų. Jei tikybos pamokose mokytoja pradėtų aiškinti apie plokščią kaip blynas Žemę ir aplinką ją besisukančią Saulę, ji greitai sulauktų atsakomybės, tačiau mokyti biologijos tikybos pamokose vis dar atrodo priimtinas faktas.
Atleisti ar neatleisti tokią mokytoją kaip Loreta Raudytė yra antraeilis klausimas. Pirmiausia reiktų apsispręsti, ar mes norime tokios švietimo sistemos, kurioje psichologijos ir reprodukcinės sveikatos klausimus aptarinėtų tie, kurie turėtų kalbėti apie Jėzaus mokymą, o ne rektalinį fistingą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lytiškumo ugdymo specialistus griebėsi ugdyti VDU Katalikų teologijos fakultetas
