Viena vertus, tai visiškai natūralus Lietuvos politinio gyvenimo procesas. Parlamentas visada būdavo viena mažiausiai pasitikėjimo sulaukiančių institucijų, o rinkimų entuziazmas čia išgaruoja jau pirmosiomis darbo savaitėmis. Bet prie šio nuosmukio, kuris dar tik įsibėgėja, prisidėjo ir patys valstiečiai žalieji, kartodami esmines valdančiųjų klaidas ir kurdami naujas klaidų versijas.
Viena ryškiausių LVŽS savybių buvo tai, kad jie į valdžią atėjo ne su ekonominiu, bet su socialiniu ir netgi moraliniu gelbėjimo planu. Tai reiškia, kad valstiečių žaliųjų rinkėjas į pirmąją vietą kėlė ne pensijų, algų ar mokesčių klausimą, o žymiai abstraktesnį socialinės ir moralinės tvarkos reikalavimą.
Darbo partijos stiliaus pažadai su dienomis (pirmą, vienuoliktą, šimtas pirmą ir t.t.) ir pinigų sumomis jau nebesužadino vaizduotės. Vaizduotę dabar veikia kompleksiškesnis gerovės paveikslas.
Kažkur fone tvyrojo nostalgija, paremta tvarkingo, ramaus, saugaus lietuviško kaimo iliuzija. Ir valstiečiai žalieji šią iliuziją sąžiningai puoselėjo bei siūlė savo rinkėjui. Neabejotinas tokios tvarkos modelis yra Ramūno Karbauskio Naisiai. Ir kalba čia ne apie tikrąjį Naisių kaimą, bet apie tą Naisių projekciją, kurią televizijos seriale pats kuria partijos pirmininkas.
Kokia yra valdžia šiame modelyje, už kurį sąmoningai ar nesąmoningai balsavo didžioji dalis rinkėjų? Visų pirma, ji bendrauja ir išoriškai atrodo paprastai, sudarydama artumo įspūdį. Būtent todėl valstiečių žaliųjų koziriu tampa priekaištai dėl arogancijos Gabrieliui Landsbergiui ir kitiems aršiau jų sprendimus kritikuojantiems asmenims.
Bet artumo įspūdis neturėtų suklaidinti. Tuo pat metu šiame didesniame Naisių modelyje vyrauja įsakmus tonas ir nesupratimas, kai nėra paklūstama.
Bet artumo įspūdis neturėtų suklaidinti. Tuo pat metu šiame didesniame Naisių modelyje vyrauja įsakmus tonas ir nesupratimas, kai nėra paklūstama. Ponas yra malonus, bet jei supyksta, tai žinokit, kad geruoju nesibaigs. Išrinkote ir suteikėte mandatą spręsti už jus, tai diskusijos baigėsi.
Šis tonas dera ir su premjero Sauliaus Skvernelio iš teisėsaugos atsineštu kietos valdžios ir galios įvaizdžiu. Radijo eteryje išsprūdusi frazė apie „policinę valstybę“ nebuvo koks juokelis ar atsitiktinumas. Premjeras instinktyviai ir, tikiu, visiškai geranoriškai mano, kad policininkas gali simbolizuoti ne tik įstatymo priežiūros, bet ir jo vykdymo instituciją.
Kas bendro tarp šių dviejų įvaizdžių? Požiūris į žmogų kaip į silpnos valios asmenį. Žmogus yra galimas pažeidėjas, žmogus yra linkęs nusigerti, pasprukti iš darbo, linkęs siekti naudos tik sau. Žodžiu, žmogui reikalingi apribojimai ir pamokymai, o kas mokytis nenori, tai tas ir bausmės gali sulaukti.
Nei premjero, nei neoficialaus parlamento lyderio modeliuose neatsiranda vietos laisvo, oraus ir kritiškai mąstančio piliečio vaizdiniui. Individas tokios valdžios akyse neegzistuoja, o jei egzistuoja, tai į jį žvelgiama atlaidžiai arba įtariai. Priklauso nuo to individo noro paklusti arba priešintis.
Valstiečių žaliųjų žmogus, ir kalba eina ne apie rinkėją, o apie valdžioje atsidūrusių vaizdinį, nėra individas. Perfrazuojant prancūzų filosofą Rene Descartes'ą, valdžia mąsto, todėl jūs esate. Jūsų pačių mąstymas yra paliekamas privačiai erdvei, tačiau ta privati erdvė, kaip alkoholio ribojimų atveju, įsivaizduojama kaip gardas ar aptvaras.
Jūsų pačių mąstymas yra paliekamas privačiai erdvei, tačiau ta privati erdvė, kaip alkoholio ribojimų atveju, įsivaizduojama kaip gardas ar aptvaras.
R.Karbauskis ne kartą viešai atskyrė savo partiją ir save nuo vadinamojo elito. Elitas čia ne tik politinis isteblišmentas, tradicinių partijų lyderiai, nuomonės lyderiai ar įtakingi politologai. Valstiečiai žalieji atmeta ir akademinio pasaulio, kultūros elito sampratas.
Mokslas reikalingas tol, kol jis aptarnauja idėją, kol pasiduoda vertybinei interpretacijai – atskleidė valstiečių žaliųjų atstovas Tomas Tomilinas. Kultūra reikalinga tol, kol ji išlaiko tautinio kostiumo ar liaudies dainos formą.
Demokratinėje visuomenėje įprastas natūralus elito, racionalių nuomonės formuotojų pirmavimas tokiam valdžios modeliui yra trukdis. Nenuostabu, kad pirmuoju priešu R.Karbauskio kelyje tapo žiniasklaida, ieškanti nutylėtų faktų ir nebūtinai palanki valstiečių žaliųjų vertybinei interpretacijai.
Neatsitiktinai atsirado ir absurdiškas pozityvių naujienų kvotos žiniasklaidoje pasiūlymas. Žiniasklaida Naisių iliuzijoje yra geranoriškas priedėlis, aprašantis sėkmės istorijas, renginius, bet ne korupcijos ar valdžios klaidų, nesusipratimų ir impotencijos faktus.
Tai yra bandymas demokratinių institucijų formoje kurti švelnų, bet alternatyvų nepateikiantį autoritarizmą. Vienintelis autoritetas, kurio klauso R.Karbauskis, kol kas yra prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri jo akyse, matyt, yra koks stambesnis ūkininkas, kurio dera išklausyti ar bent jau neapsimoka veltis į konfliktą.
Pilietinė visuomenė, kurią sudaro racionalūs individai, R.Karbauskio akyse neegzistuoja, panašu, kad neegzistuoja ir policinę valstybę matančiam S.Skverneliui.
Bet čia politinio racionalumo ribos ir užsibaigia. Pilietinė visuomenė, kurią sudaro racionalūs individai, R.Karbauskio akyse neegzistuoja, panašu, kad neegzistuoja ir policinę valstybę matančiam S.Skverneliui.
Taigi, valstiečių žaliųjų žmogus neturėtų per daug kritiškai mąstyti, būti geranoriškas ir nekritiškas valdžiai bei jos sprendimams. Valdžia gina, bet valdžia gali ir bausti. Maža agrarinė policinė valstybė, kuri koegzistuoja Vakaruose, tačiau patyliukais eina savo keliu. Keliu link Naisių utopijos, kurios nėra ir nebus.
Didžiausia bėda šiame modelyje yra tai, kad kol vietoje strateginio mąstymo renkamasi įgyvendinti iliuziją, visuomenėje vis labiau auga nusivylimas ir nepasitikėjimas, kuris ir dar kartą grąžins prie to paties politinio ciklo (nauji populistiniai dariniai-rinkimų entuziazmas-abejonė-nusivylimas sistema-stagnacija-pyktis-nauji populistiniai dariniai), tik su dar mažiau pasitikėjimo jo galimybėmis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Alkoholis Seime sukėlė chaosą: Ramūnas Karbauskis balsavo prieš Ramūno Karbauskio pasiūlymą
