Tai netgi ne grįžimas atgal. Tai kažkas naujo, klaikiai baugaus, kažkas, ko nedrįso nė viena diktatūra, nė vienas režimas. Kova už blaivybės pergalę? Palaukite! O juk mes kažką panašaus lyg ir esame matę. Kažką panašaus lyg ir prisimename...
Kovos už blaivybės pergalę aromatas įtartinai primena svaiginantį kovos už komunizmo pergalę kvapą.
Kovos už blaivybės pergalę aromatas įtartinai primena svaiginantį kovos už komunizmo pergalę kvapą. Yra idealas ir yra idealistai. Yra kova ir yra represinis mechanizmas. Yra idėja ir yra fanatikai. Yra tikslas, bet nėra pabaigos. Nėra istorinių precedentų. Nėra ir niekada nebuvo absoliučiai blaivios valstybės, išskyrus tas, kuriose blaivybė palaikoma rykštėmis ir ešafotu.
Ir nebus. Kol pateka saulė, kol kalvose sirpsta vynuogės, soduose – vaisiai, miškuose – uogos, kol gamta neprieštarauja fermentacijos procesui, kol žmogus yra žmogus, o ne programinių failų rinkinys, tol ši kova liks miražu. Biurokratų kliedesiu. Mažumos vėzdu daugumai. Teatru, kuriame aktoriai gali pakelti taurę prie lūpų, o jūs – ne.
Todėl aš ir kiti neprobleminiai praėjusią savaitę dėkojome Lietuvos verslo konfederacijai, kuri užsakė tyrimą, ir dabar mes pagaliau žinome, kas yra tie, kurie atėmė iš mūsų kuklaus buržuazijos žavesio sklidiną naujametinį malonumą. Iš teatro fojė gruodžio 31-ąją jus ir mane išvarė ponas „Probleminis“ – nesportuojantis, neturintis kitų pomėgių, menkai išsilavinęs, dažniausiai gyvenantis kaime, išgeriantis stipraus alaus („bambalinio“) arba spirituoto vyno, vartojamo namuose arba viešose vietose.
Absoliuti, praeitimi trenkianti Lietuvos mažuma.
Būtent jai dirba alkoholio ministerija. Jos garbei sekmadienis perplėšiamas pusiau. Jos užduotis – įtikinti mus, kad esame „arba – arba“, arba probleminiai arba buvę probleminiai, ir jokio kukliu buržuazijos žavesiu dvelkiančio vidurio čia negali būti. O jeigu savo nelaimei pretenduojate į jį, tada kreipkitės į kelionių agentūrą, kad užsakytų bilietą „Traviatai“ Varšuvoje, Vienoje arba Minske. Arba blogiausiu atveju – dairykitės langų plovimo skysčio, – taip neseniai juokavo miražo politikos autorius.
Man ir kitiems neprobleminiams visai nesinori juoktis iš tokio ministerinio „bajerio“. Neskanus. Kažin kurios ES valstybės sveikatos ministras galėtų sau leisti tokį, kaip čia pasakius, – humorą? Kurios?
Et, ne mūsų čia problema. Aš drauge su kitais savaitgalį nenusigeriančiais visiškai rimtai įsivaizduoju išmanų, kultūringą Lietuvos blaivinimą. Ir kol neįkurta „Traviatos neprobleminių partija“ siūlau dešimties punktų programą.
1. Užteks lygiuotis į prasigėrusias valstybes. Turiu galvoje Skandinaviją. Nei norvegai, nei švedai, nei suomiai alkoholio problemos neišsprendė. Jie bando suvaldyti vartojimą administracinio poveikio priemonėmis, bet mums tai nepavyks. Kodėl? Skandinavų pasitikėjimas institucijomis yra pavydėtinai aukštas, o socialinė atskirtis – menka. Pas mus – įžymybės ir runkeliai.
2. Lygiuokimės į tas šalis, kuriose be specialių represijų alkoholio suvartojimo kreivė kasmet stabiliai važiuoja žemyn. Siūlau mūsiškei alkoholio ministerijos vadovybei vykti su vizitu į Italiją arba į Ispaniją. Pabendrauti su institucijomis, jaunimu, su šeimomis, su alkoholio gamintojais ir prekeiviais. Daug kas paaiškėtų. Galiu pagelbėti organizuojant įvairius susitikimus.
3. Uždrausti visas leistinas promiles vairuotojams. Darykime taip, kaip daro alaus valstybė Čekija: nulis promilių ir jokių ten „išgėriau tik vieną bokalą alaus“. Čekijos restoranuose mačiau skelbimus: „Išgėrėte? Saugiai pargabensime namo jus ir jūsų automobilį“.
4. Atsisakyti visuomenę kiršinančio skirstymo į girtuoklius ir blaivininkus. Įteisinti pamirštą ir galutinai numarintą „saikingo vartojimo“ terminologiją ir kultūrą. Įpareigoti žiniasklaidą aiškinti, diskutuoti saikingo vartojimo tema.
5. Uždrausti pirmadieniais pasirodančius straipsnius apie tai, kaip vienas prasigėręs kaimo bėdžius paėmė peilį ir... Tokie straipsniai reikalingi alkoholio ministerijai ir represijų kūrėjams, o ne mums, neprobleminiams.
6. Nesityčioti iš sekmadienio, šv. Velykų ir Kalėdų. Nežinau, ar tai atsitiktinumas, bet alkoholio ministerija isteriją dėl akcizų paleido Kalėdų išvakarėse, dėl apribojimų – Velykų. Atsitiktinumas? Jeigu valstybė save suvokia bent iš dalies kompetentinga religijos klausimu, tai nereikėtų tyčiotis iš religijos simbolių, ritualų, švenčių.
7. Uždrausti prekybą alkoholiu ne sekmadienį po pietų, o pirmadienį iki pietų. Kad piktnaudžiaujantys, užuot „taisę sveikatą“, kęstų pagirių kančias arba nesirodytų darbe.
8. Įvesti vidurinės mokyklose paskutinėje klasėje privalomą vyno kultūros, istorijos ir pažinimo pamoką. Aiškinti vyno istoriją, teritorijas, gamybos būdus, ragavimo techniką, saikingo vartojimo pradmenis tol, kol mokiniai nustos galvoti, kad tai viso labo yra draudžiamas svaiginimosi įrankis. Pamokas vestų patyrę someljė, kurių pas mus netrūksta.
Beje, tai ne mano idėja. O Italijos senatoriaus Dario Stefano, kuris pasiūlė vyno kultūros dėstymo mokyklose įstatymo projektą. Projektas svarstomas. Jam įgyvendinti italai ieško biudžete 12,4 milijono eurų.
9. Alkoholio reklamos draudimą galima palikti. Bet visas įmones, turinčias didmeninę alkoholio prekybos licenciją, reikėtų įpareigoti skirti lėšų saikingo vartojimo kultūrai, švietimui skatinti.
10. Ir galų gale, dėl „Traviatos“... Jeigu jau taip norisi kovoti su „probleminiais“, – kovokite. Bet, manau, reikėtų leisti išgerti tą ritualinę šampano taurę tiems, kurie pristatys teatrui gydytojo narkologo pažymą, kad nėra girtuoklis.
Pradžiai nors tiek...
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Dideli švento valgymo malonumai ir viena maža grėsmė
