Šįsyk – jokio politikavimo maisto tema. Jokių dietologinių pamokslavimų – tą valgykite, ano nevalgykite.
Šįsyk – apie tai, kas dar yra ir ką mes turime. Apie tai, kas yra visiems prieinama, – tereikia ranką ištiesti, o paskui – kelis eurus, o gal net ir tiek nereikia. Apie lazdyno riešutus, agrastus, grikius, kaprizingą, labai greitai rūgstantį pieną, žoles ir keistus jų aromatus. Apie nenusibostančius pokalbius su tais, kurie žino apie maistą kažką, ko tu nežinai, nes jie tikrai žino daugiau. Taip ir turi būti, nes maistas gimsta ne vikipedijose, ne gurmė giduose, žinynuose ar sėkmingai sumaketuotuose virtuvės žurnaluose, o kažkur visiškai šalia, paradoksaliai netoli, būtent todėl toks menkas paprastų dalykų žinojimas.
Bandau suskaičiuoti, kiek vasaros valandų praleidau kone kasdien vaikščiodamas po nedidelį, bet Dzūkijos maisto esmės pritvinkusį Druskininkų turgų. Daug! Patį pirmąjį rytą, vos atlėkęs iš Romos, jau buvau turguje. Tai toks paprastas, nieko nekainuojantis ir efektingas būdas greitai panirti į Lietuvos kvapą ir skonį.
Ir kalbą. Smagu klausytis, kaip dzūkuoja, kaip suminkština priebalsius turgaus žmonės – klausai ir išsyk pasijunti namie. Kur dar, jeigu ne turguje, išgirsi tikrą, ne feisbuko, ne radijo bajerių, o natūralią maisto gamintojų kalbą? Šia prasme provincijos turgus Lietuvoje ir provincijos turgus Italijoje yra panašios regioninės įvairovės institucijos. Rasi maistą ir rasi kalbą.
Skirtumas nebent toks: važiuodamas Italijoje iš Toskanos į Umbriją pakelėje matysi informacinę lentą, kuri skelbia: išvažiuoji iš Umbrijos, įvažiuoji į Toskaną. Būtų labai gerai, jeigu galėtume ir mes skirstyti Lietuvą ne užkalamo BVP, o etnoteritorijų požiūriu. Būtų labai gerai, jeigu važiuodamas kažkur ties Krosna rasčiau info: lik sveika Suvalkija, labas, Dzūkija. Toks dalykas būtų puikus ir jis, manau, patiktų suvalkiečiams, patiktų ir dzūkams. Aukštaičiams, žemaičiams, miestiečiams, užsieniečiams.
Kol kas kalbėsenos, kvapų ir skonių įvairovės ieškau turguje. Galbūt jos nemato vietoje gyvenantys, galbūt miestiečiai skubėdami iš „Lidlo“ į „Maximą“ ir atgal nepastebi. Aš labai gerai pastebiu. Netgi tokį visiškai banalų produktą kaip bulvės. Turguje jas pardavinėja maždaug dešimt ūkininkų. Ir pas visus skirtingos. Pas visus puikios.
Lietuvišką bulvę lyginu su itališka, ir lietuviška laimi sausu rezultatu. Gali su ja daryti, ką tik nori, ir darai. Itališka bulvė gruzdinama išsileidžia į bjaurios tekstūros tyžalą. Na, nebent tai būtų Kalabrijos bulvės, tada ne. Lietuviškos bulvės sutvertos gruzdinimui, jos sausos, traškios, aukso spalvos. Vertos nepalankios sveikatai nuodėmės. Tik, žinoma, be jokių padažų – baltų ar raudonų. Pakaks šviežių krapų aromato. Arba aitriosios paprikos ankštelės. Bet galima ir kitaip – vokiškai arba itališkai. Galima susigalvoti šaltų bulvių salotų variantą, o ne vien tik tą – rusišką „olivier“ variantą, kurį vadiname balta mišraine.
Negalėjau nesistebėti agrastų spalvomis ir skoniais. Žali, melsvi, violetiniai. Maži ir didžiuliai. Labai saldūs ir gaivinančio rūgštumo. Tereikia visai nedaug kantrybės ir šiek tiek cukraus, o paskui imtis lietuviškų pelėsinių – ožkų ar avių – sūrių derinimo su uogiene pratybų. Kiekviena agrastų spalva bus tinkama kurio nors Lietuvos sūrininko sūriu. Tik, deja, nebuvo laiko eksperimentams, užtat kitąmet tiksliai žinosiu tai, ko neišbandžiau.
Beje, sūris. Turguje radau nedidelius, vos delno dydžio ir formos tik ką suslėgtus varškės sūrius. Gležna tekstūra, šviežio pieno kvapas, jokių pretenzijų į Sūrių festivalio apdovanojimus, bet kaip smagiai užpildo burnos receptorius ES kilmės nuoroda įvertinta lietuvybe!
Turgus yra ideali vadinamosios „nulis kilometrų“ teorijos ir praktikos vitrina. Su išdidžiais vietiniais produktų ideologais ir su savais „pažeidėjais“. Na, bet ką keičia keli iš Lenkijos atvežti pomidorai ar kelios braškės? Nieko nekeičia, nes Lenkija čia pat tiek istorinio laiko, tiek atstumo prasme: užtenka užsukti į senąsias Druskininkų kapines ir viskas tampa aišku.
Ragauju turguje medų. Lazdijų-Seinų krašto medus kvepia Palenkės vaivadija ir tiek pat Dzūkija – tos dvi teritorijos susilieja į vieną aromatą, jų neįmanoma atskirti. Ir jam neįmanoma atsispirti.
O paskui – paslaptingiausias produktas. Grikiai. Visada parsivežu jų į Romą, ir kai būna šalta, o sausio pabaigoje šiaurės rytų vėjai šiame mieste siautėja pikti ir nuožmūs, užpildome namus tuo, ką italai vadina „saracėnų grūdais“ – grano saraceno aromatu. Vien tam, kad smalsesnė kaimynė nesusiturėtų ir pradėtų klausinėti: ką jūs ten gaminate?
Vienoks veiksmas yra paimti prekybos centre grikių pakuotę ir įsimesti į krepšį nesukant galvos apie jų kilmę. Visai kita istorija – bendrauti turguje su tais vyrais, su tomis moterimis, kurie Dzūkijoje augina grikius. Pūpso ant prekystalių – nelabai gražiai supakuoti, nelabai didelės kruopos, nelabai žvilgančios. Be sojos, be glitimo, be pramonės pėdsakų. Kalbėdamas su jais supratau: nemačiau, kaip žydi grikiai. Nežinau, kokia žiedų spalva, kuo jie kvepia, kokiais aromatais vilioja bites. Arba gal ir mačiau lėkdamas Dzūkijos plentais, bet neatkreipiau dėmesio, neįsigilinau.
Paskui – ruginė „Dumedu“ duona: didžiuliai, nelabai taisyklingi, rankomis išformuoti kepalai. Arba mėlynių sultys. Jos brangokos, bet kai pasišneki su autoriais, kiek laiko reikia vienam litrui sulčių išspausti, kiek susilenkus tupėti samanose tam, kad per pusdienį išgertum mėlynių ekstraktą, – kai visa tai pasiaiškini, tada ir diskusijos kainodaros tema baigiasi.
Visą vasarą vaikščiojau po turgų su viltimi: gal nors vieną, vieną vienintelį baravyką prieš išvažiuojant rugsėjo pirmąją padovanos Dzūkija man – neturinčiam laiko ir techninių įgūdžių ieškoti to vienintelio baravyko. Paskutinį rytą prieš išvažiuojant – štai jis, pirmasis ir paskutinis mano baravykas šį rudenį. Rūta iš Daugų – profesionali grybautoja jį nuvalė, pasvėrė, pasakė kainą. Parduotas! Nejaugi mes jį kepsime, nejaugi išvarysime efemerišką aromatą? Supjaustėme plonais griežinėliais, šiek tiek druskos, malto pipiro, krapų, pora lašų citrinos sulčių ir gero alyvuogių aliejaus. Pagarba vieninteliam sezono baravykui buvo atiduota štai taip.
Ak, kaip smagiai praleidau vasaros valandas tarp agrastų, grikių, bulvių, žolių. Na ir kas, kad dabar madingi europietiški turgūs – butikai. Tebūnie. Man labiau patinka šis turgus: „Triukšminga, grubi, natūrali, storžieviška, pritvinkusi blogų ir gerų aromatų, spalvinga, varginanti, linksma. Turgus buvo ir yra neįtikėtinas maisto anachronizmas. Jis nepavaldus jokiam režimui, jokiai ideologinei diktatūrai. Veikė valdant Nikolajui II, Antanui Smetonai, Teodorui Adrianui fon Rentelnui, Antanui Sniečkui“ (citata iš mano knygos „Dėl skonio ginčijamasi“).
