Kai skaitysite šias eilutes, žalio pieno formų hepeningas, ne visiems priimtino skonio fiesta, fermentacijos meistrų korida jau bus nurimusi. Sūrių festivalis Druskininkuose bus pasibaigęs.
Vieni seniai tapo gurmanais, kiti – gurmė, treti – sveikmaisčio adeptais, bet dauguma jau išmoko vertinti ilgai trunkančius maisto reiškinius. Visi daugiau ar mažiau suprato: ilgai brandintas, lėtas, long play – ilgo grojimo (sūris, vynas, duona), vadinasi – geras. Sūrių festivalis į šią prabangos formulę netelpa: trumpas, vos kelių valandų vasaros reiškinys. Prasidėjo ir jau pasibaigė. Lyg romantiška, vienadienė antitezė šimtą mėnesių brandintiems šedevrams.
Ir jis toks yra. Kol kas. Kai žvalgausi į žmones, prekybos centro lentynose renkančius sūrį, matau Lietuvą, 90 proc. Lietuvos, kuriai sūris yra tai, kas kainuoja pusantro euro, tai, kas supjaustyta ir supakuota patogiai, su baltais popierėliais tarp riekių; tai, ką galima dėti ant duonos ir sviesto; tai, ką galima užmesti ant kepamos mėsos ar žuvies; tai, kas visada visur tinka, kai kažkas negerai su patiekalo skoniu. Tai, kas atsiduria prie alaus, kartais ir prie vyno, su kepta duona ir česnakais, majonezu.
Šita sūrio Lietuva renkasi spalvingą sūrio pakuotę, kantriai išlauktą sūrio akciją, „gerą“ sūrio kainą, tvarkingą sūrio rinkodarą.
Šitai sūrio Lietuvai festivalis, į kurį vienai dienai renkasi čyzmeikeriai, prakvipę pienu, pieva, karvėmis, yra dar vienas vasariškas kaimiečių jomarkas su nerealių kainų pretenzija. Nes šita sūrio Lietuva renkasi spalvingą sūrio pakuotę, kantriai išlauktą sūrio akciją, „gerą“ sūrio kainą, tvarkingą sūrio rinkodarą.
Bet yra ir kita sūrio Lietuva. Kokie 10 proc. lietuvių, kurie jau nebeperka sūrio prekybos centruose. Net guminės buivolių pieno mocarelos jų nebedomina, o ką jau kalbėti apie tas, kur iš šaldytos „citrininės“ sutraukos su itališkomis vėliavėlėmis pakuotė vietoje kvapo ir skonio.
Ta kita sūrio Lietuva nebetiki legendomis, akcijomis, agresyvaus pijaro pliūpsniais žiniasklaidoje. Tiesiog pasidomi – iš šviežio ar iš pasterizuoto pieno, o jeigu negauna jokio atsakymo – tyliai juokiasi. Kitos sūrio Lietuvos vaikai piešia sūrius – žvilgtelėkite feisbuke į šių metų Sūrių festivalio piešinių konkursą, ir bus aiškiai matyti: ateina nauja sūrio vertintojų, valgytojų karta.
Kažkas bus kitaip, procesas jau prasidėjo. Viena Sūrių festivalio diena, dvidešimt sūrininkų, keli šimtai jų ganomų karvių, avių, ožkų, kažkiek dešimčių tūkstančių eurų iš žalio pieno, rankų darbo sūrių apyvartos yra lašas milijonų pieno litrų ir milijonų eurų jūroje, grynas mizeris. Bet sūrio kultūros virusas vis stipriau, vis labiau įdomus tiems, kuriems anksčiau nebuvo įdomus.
Kartais manęs klausia, ar skiriasi maisto kokybė Italijos prekybos centruose ir pas mus, Lietuvoje. Esą tie patys makaronai, ta pati kava, tos pačios krevetės, tos pačios mocarelos. Užsukite į sūrių skyrių ir pamatysite, kad esame kelio pradžioje. Beveik nuliniame sūrių kokybės taške, ir tie 10 proc. kitos sūrių Lietuvos šitai žino, todėl sūrius perka turgeliuose, tiesiai pas sūrininkus, specializuotose sūrių krautuvėse.
Sūrio kultūros virusas vis stipriau, vis labiau įdomus tiems, kuriems anksčiau nebuvo įdomus.
Paskaičiuokime: kiek mūsiškiuose prekybos centruose parduodama sūrių iš šviežio pieno. 10, 20, 5? Druskininkuose, Sūrių festivalio sostinėje, radau 2. Ir tai buvo... itališkas parmezanas ir ispaniškas avių pieno. Viskas. Išvykdamas iš Romos skaičiavau, kiek sūrių iš šviežio pieno parduodama vidutinio dydžio prekybos centre. Apie 20–30 proc. bendro pavadinimų skaičiaus. Toskanos „Coop“ tinkle – beveik 40 proc.
Pažiūrėsime, kas bus toliau. Prieš 10–15 metų beveik visuose restoranuose buvo toks patiekalas „Sūrių lėkštė“. Prieš 10–15 metų klausinėdavau: „Kokių sūrių lėkštė?“ Prieš 10–15 metų regėdavau pakeltus kelnerio antakius ir atsakymą: „Kaip tai kokių? Įvairių...“ Tokių restoranų su tokiu patiekalu ir su tokiu kelneriu taip atsakančiu pasitaiko ir šiandien. Bet atsirado ir kitokių restoranų, kuriuose kitaip atsakoma į tą patį paprastą klausimą. Jų vis daugiau, o kelnerio pakeltų antakių vis mažiau.
Kai skaitysite šias eilutes, Sūrių festivalio laureatas/-ė jau bus paskelbtas, – a. Kažkas tyliai švilpaus seną, gerą pergalės motyvą We Are The Champions. Kažkas grįžęs į savo atokią sūrinę paglostys pergalės bičiulius – karves, ožkas, avis, dėkingai žvilgtelės į pergalės areną – pievą, tvartą, sūrinę.
Bet šiame Sūrių festivalyje tuo viskas nesibaigs. Mums rūpėjo: na gerai, geriausias Lietuvos sūrininkas, Sūrių festivalio laureatas – kaip jis atrodytų su savo sūriais tarptautinėje arenoje? Tarp prancūzų, italų, olandų, ispanų? Būtų tarp geriausių? Tarp vidutiniokų? Niekuo neišsiskirtų?
Ateis laikas, ir pieno magnatai darys taip, kaip pasakys Sūrių festivalis. Nes sūrių formą ir skonį diktuos jie – mūsų širdžių ir pievų lyderiai.
Šių metų Lietuvos smulkiųjų sūrininkų festivalio laureatas turės progą apsižvalgyti „Slow Cheese“, svarbiame tarptautiniame sūrininkų renginyje Italijoje. „Slow Cheese“ pasauliui diktuoja sūrių tendencijas, jame dalyvauja 50 valstybių sūrių (tik iš šviežio pieno!) gamintojai, apsilanko 300 000 sūrio fanų. Šį rudenį pirmą kartą bus ir Lietuva!
Prisipažinsiu, – tai šiek tiek ir mano pergalė. Apie ją tikrai nebūčiau užsiminęs, jeigu ne laiškas – įžeidžiantis, šmeižikiškas. Jį šią vasarą man parašė AB „Žemaitijos pienas“ vardu p. Algirdas Pažemeckas. Aš tik paklausiau, uždaviau viso labo vieną klausimą – iš šviežio ar pasterizuoto pieno gaminamas tos akcinės bendrovės sūris, kainuojantis beprotiškus pinigus. Ponas Pažemeckas mane išvadino slaptuoju parmezano agentu: „Jūs suinteresuotas itališkojo sūrio Parmigiano Reggiano reklama. Kad tai faktas, įrodo Jūsų organizuojamos sūrio degustacijos, kurių autorius esate Jūs...“ Ir išvada: „Vadinasi, Jūs apgavote skaitytojus...“
Štai ji – lietuviškos sūrininkystės fantastika: fabrikas suinteresuotas nesakyti, iš ko gamina beprotiškos kainos sūrį. Bet pabandyk paklausti – ir tave išvadins apgaviku. Įtakingas pieno magnatas nutarė nubausti mane ir portalą, kuriam rašau: paleido galingą apmokamos reklamos salvę tiems, kurie neuždavinėja nepatogių klausimų.
Na ir kas? Lietuvoje lėtai, solidžiai formuojasi kitoks požiūris į sūrį, į pieną, į kokybę. Horizonte – kita sūrių valgytojų karta. Ateis laikas, ir pieno magnatai darys taip, kaip pasakys Sūrių festivalis. Nes sūrių formą ir skonį diktuos jie – mūsų širdžių ir pievų lyderiai.
