Šią įtampos pritvinkusią vasarą ūmaus breksito apimta Europa, matyt, išprotėtų be vieno raminančio, pigaus ir demokratiško ritualo. Be aperityvo. Be laisvamaniškos apetito, minčių ir pokalbių stimuliavimo sistemos, žavaus gastronominio apšilimo be kurio neduodamas startas vakarienei. Žvalgausi, kas Romoje dalyvauja aperityvo rituale. Dalyvauja visi: universitetų profesoriai, studentai, namų šeimininkės, pensininkai, dvasininkai, verslo ir valdžios žmonės. Visi, kas turi kišenėje kokius 3–4–5 eurus ir jaučiasi šiek tiek nuvarginti karštos vasaros bei pasibaigusios savaitės darbo arba atostogų ritmo.
Neseniai solidus Milano verslo dienraštis „Il Sole 24 Ore“ beveik rimtai rašė apie de facto pasikeitusią Italijos konstituciją. Anksčiau pagrindiniame įstatyme buvo parašyta: Italija – tai respublika, kuri remiasi darbu. Dabar straipsnis skamba taip: Italija – tai respublika, kuri remiasi aperityvais. Anekdotas? Šiek tiek. O gal ir ne.
Anksčiau pagrindiniame įstatyme buvo parašyta: Italija – tai respublika, kuri remiasi darbu. Dabar straipsnis skamba taip: Italija – tai respublika, kuri remiasi aperityvais.
Vakarietišką siurbčiojimą prieš valgį sugalvojo pirmasis dietologas žmonijos istorijoje – graikas Hipokratas. Savo pacientams jis siūlydavo kelis gurkšnius to, kas vadinosi vinum hippocraticum. Tai buvo baltas saldus vynas su rūtų ir pelynų žiedais. Hipokrato nuomone, tokia tinktūra turėjo stimuliuoti skrandžio sulčių sekreciją prieš vakarienę.
Aperityvo terminas – aperitivus (lot. tas, kuris atveria, atidaro) gimė Romos imperijoje ir gana greitai išplito į visus jos pakraščius. Galbūt todėl aperityvas šiandien patinka ne tik italams, bet ir prancūzams, šveicarams, katalonams, pradėjo patikti britams, slovėnams, austrams. Šiuolaikiškos aperityvo idėjos autorius – toks sinjoras Antonio Benedetto Carpano. Turino vyno prekeivis 1786 metais patentavo baltojo vyno, aromatizuoto 30 prieskoninių žolelių receptą, pavadinęs savo kūrinį vermutu. Jį be ceremonijų perėmė tokie gigantai kaip „Cinzano“ ir „Martini & Rossi“. Rezultatas? Posakis „no Martini, no party“ (angl. nėra martinio, nėra ir šventės) bei kokteilių eros pradžia.
Klasikiniai pokario ir „Milano da bere“ (it. Milanas išgerti) epochos kokteilių „Negroni“, „Americano“, „Rossini“, „Bellini“ aura šiek tiek prigeso. Viešpatauja „prosecco“ burbuliukai ir taurė baltojo (vasarą) arba raudonojo (žiemą) vyno. Tiesa, panikos meistrams iš „Blaivi Lietuva“ turiu raminančių: aperityvas yra nebūtinai alkoholinis ritualas. Vis mažiau ir mažiau geriantiems italams („Blaivi Lietuva“ sako, kad jie ne iš Žemės, o iš Marso) aperityvais gali būti kartoki nealkoholiniai burbuliukai „Sanbitter“ arba „Crodino“. Brangesnio atšaldyto gazuoto vandens taurė – irgi puikus vasaros aperityvas!
Šiek tiek nuraminę „Blaivią“ galime pasiaiškinti, kas yra aperityvo esmė. O esmė yra neatskiriama dviejų elementų binomija: taurė gėrimo ir trys sūrūs riešutėliai. Gali būti ne trys, o penki. Arba dešimt. Gali būti netgi ne riešutėliai, o alyvuogės. Arba sūrio „kaladėlė“. Arba susuktas ir persmeigtas plonas kumpio griežinėlis. Daug įvairių dalykų gali būti vietoje trijų riešutėlių.
Šiek tiek nuraminę „Blaivią“ galime pasiaiškinti, kas yra aperityvo esmė. O esmė yra neatskiriama dviejų elementų binomija: taurė gėrimo ir trys sūrūs riešutėliai.
Aperityvą romėnai įsivaizdavo kaip vakarienės uvertiūrą. Pastaraisiais metais uvertiūra darosi vis ilgesnė ir vis „sunkesnė“. Aperityvo ideologai sugalvojo negirdėtą naujadarą: „apericena“ (aperityvinė vakarienė). Ką tai reiškia? Ateini į barą, susimoki už vieną taurę gėrimo. Yra tik dvi pasirinkimo galimybės, tik dvi kainos: alkoholinis aperityvas kainuoja nuo 5 iki 10 eurų (priklausys nuo miesto arba nuo baro įvaizdžio), o nealkoholinis – šiek tiek mažiau. Ką gersite – jūsų pasirinkimo ir nuotaikos reikalas. Paprastai siūloma: viena – dvi rūšys „burbuliukų“, trys – keturios baltojo ir tiek pat raudonojo vyno regioninių, veislinių variacijų. Ką valgysite? Tris sūrius riešutėlius? Nieko panašaus. Vakarieniausite. Sūriai, kumpiai, įvairūs „carpaccio“, marinuotos ir šviežios daržovės, pastos ir ryžių patiekalai, vaisiai. Valgysite tiek, kiek tilps. Tiesa, jeigu norėsite antros „putokšlio“ taurės (arba „S.Pellegrino“) mokėsite vėl tuos pačius 5–10 eurų.
Europa mėgsta aperityvus. Marijos ir „Blaivios“ žemė mėgsta rinkinius. Taigi, rinkiniai. Sūrių rinkinys. Kumpių rinkinys. Džiovintų pomidorų rinkinys. Alyvuogių rinkinys. Vyno, alaus, degtinės, veganų, vandens gėrėjų rinkiniai. Čia, matyt, tokia specifinė pliuralizmo formuluotė: rinkėjai rinkimų metu renka stiprindamiesi rinkiniais.
Kas juos surinko, velniai griebtų, tuos rinkinius? Galų gale – koks skirtumas. Pas mus nėra aperityvo esmės. Nėra konkordato: taurė atskirta nuo trijų riešutėlių. Atsiprašau, – nuo rinkinio. Taurė – sau. Rinkinys sau.
Neseniai stebėjau desperatišką bandymą atkurti šią nedalomą sąjungą. Jaukiame Kauno senamiesčio restoranėlyje italas ketina vaišinti savo išrinktąją. Išrinktoji nori šampano. Puiku. Bet italo būta apdairaus. Jis teiraujasi, kiek kainuoja dvi taurės itališko „prosecco“. 8 eurai. Prie dviejų taurių „prosecco“ padavėjas siūlo alyvuogių rinkinį už 4 eurus. Blondinių medžiotojas klausia, kiek mokėtų už visą butelį „prosecco“. 24 eurus. Prie butelio „prosecco“ padavėjas siūlo alyvuogių rinkinį už 4 eurus. Tada aperityvų šalies gyventojas teiraujasi, kiek kainuotų butelis „Moët & Chandon“. 65 eurus. Prie butelio prancūziško šampano padavėjas siūlo alyvuogių rinkinį už 4 eurus. Galiausiai užsienietis liepia atnešti taurę „prosecco“ išrinktajai, o pats užsisako mažą lietuviško alaus. Padavėjas: „Prie „prosecco“ taurės galime pasiūlyti alyvuogių rinkinį už 4 eurus, o prie alaus – keptos duonos rinkinį už 3 eurus“. Italas sako „gerai“.Ir nelabai riebiai nusikeikia: porca miseria.
Bandau skaičiuoti: „Sanitex“ 2 kilogramus juodųjų alyvuogių siūlo už 6,15 euro, PVM įskaičiuotas. Klausimas: kiek alyvuogių prie taurės arba prie butelio siūlo jaukus Kauno senamiesčio restoranėlis? Pusę kilogramo? Kilogramą? Klausimą reikėtų apsukti: kiek žada iš savo klientų uždirbti jaukus Kauno senamiesčio restoranėlis? Alyvuogių lėkštelėje bus koks 100 gramų, daugiau nelabai suvalgysi. Žiūrim ką turim. O turim maždaug 30 centų savikainą ir maždaug 1000 proc. antkainį. Porca miseria... Su kepta duona yra panašiai. Nacionalinis užkandis prie alaus kainuoja 2 – 3 eurus, o ruginė „Močiutės” krautuvėje – apie 2 eurus. Viskas gerai? Nelabai. Nes kirba klausimas: kiek porcijų keptos duonos galima pagaminti iš vieno kilogramo? Skaičiuokite, jeigu norite...
Galų gale – mes čia ne apie kainas. O apie aperityvo kultūrą. Nepasiūlyti klientui, užsisakiusiam butelį prancūziško šampano trijų riešutėlių arba penkių alyvuogių ir yra tai, ką ir pasakė blondinių medžiotojas: kiaulystė. Aš nežinau, kodėl Romoje bare užsisakęs taurę „prosecco“ už 3 eurus nė neprašęs gausiu kokią nors binomiją – taurę ir blogiausiu atveju – riešutų, bulvių traškučių, o gal ir sūrio, kumpio, alyvuogių. Ir kodėl sumokėjęs tuos pačius 3 eurus Vilniuje, Kaune ar Druskininkuose prie taurės „putokšlio“ negausiu nieko? Na, nebent rinkinių viziją su 1000 proc. antkainiu?
Aperityvas – tai normali europietiško svetingumo tradicija. Gerti be užkandos – blogas ženklas. Nes gaunasi kaip tame nespalvotame filme, kai sovietinis karo didvyris stiklinę degtinės įpylusiam esesininkui atšauna: „Po pirmos neužkandu“. Ir po antros. Ir po trečios. Ech, yra ką veikti „Blaiviai Lietuvai“. Kodėl gi ne – įteisinti saikingą aperityvo kultūrą. Arba pakovoti su besaikiu jaukių restoranėlių godumu ir duonos „rinkiniais“.
