Ir nelabai svarbu, kokie veiksniai atveda į svetimą šalį – meilė užsieniečiui iš pirmo ar iš antro žvilgsnio, didesnės karjeros galimybės, bėgimas iš slogaus socialinio konteksto. Netgi itin dažnai aptarinėjama migracijos priežastis – siekis daugiau užsidirbti neturėtų būti smerktinas.
Aš taip pat turiu susikūręs savo motyvacinę legendą. Manęs dažnai klausia: kodėl tu atsidūrei būtent Italijoje? Vis dažniau pagalvoju: mano ir mano šeimos migracijos rezultatas, matyt, yra tam tikras grįžimas atgal: į savo šalį, į jos kvapą ir skonį. Taigi kodėl? Mano mėgstamas čekų rašytojas Milanas Kundera (beje, jis taip pat turi savąją motyvacinę legendą, dėl kurios atsidūrė Paryžiuje) tvirtina: klausimas kartais yra daugiau nei atsakymas.
Nesu nei meilės migrantas (mano žmona lietuvė), nei ekonominis migrantas (Norvegijoje ar Airijoje būtų daugiau galimybių uždirbti), nei ideologinis – socialinis (Lietuvoje turėjau mėgstamą darbą – dėsčiau italų kalbą VDU ir Muzikos akademijoje).
Prisipažinsiu: aš, matyt, buvau gastronominis migrantas. Mane pakerėjo Italijos aromatų ir skonių visuma, sudomino šios šalies ir jos žmonių požiūris į maistą, į maisto tradicijas. Galėčiau galbūt netgi pasakyti taip: išgėręs pirmąjį espreso puodelį, berods, Triesto geležinkelio stoties bare 1989 metų balandžio 9 dieną, žinojau, kad tai yra tokiems kaip aš skirta teritorija.
Tada jaučiau ne tik malonumą, neslėpsiu – jaučiau savotišką pranašumą prieš visą likusį pasaulį, prieš savo tautiečius, prieš savo blogai valgančią tėvynę. Šiandien galėčiau pasiteisinti nebent taip: prieš ketvirtį amžiaus iš sovietinio obščepito tradicijų gniaužtų neišsivadavusi Lietuva (teisybę sakant, šiandien dar pastebiu nemažai to sovietinio požiūrio į maistą likučių) valgė labai prastai. Na, o lyginant su Italija – tai buvo itališkai sakant – disastro vero – tikrų tikriausia nelaimė.
Kas buvo toliau? Pirmasis momentas. Labai gerai prisimenu tą Kūčių vakarą Romoje, kai atsidūręs bičiulių italų kompanijoje apstulbau ir netgi pasipiktinau: palaukite, tai čia itališkos Kūčios, vigilia di Natale? Kramsnojant spaghetti alle vongole? Arba salmone al forno? Tąkart savo šeimai pasakiau: lietuviškus Kūčių valgius gaminsime namie visada, kur bebūtume. Lengva pasakyti: gaminsime. Ką gaminsime? Kaip gaminsime? Iš ko gaminsime? Kas mums patars? Šiandien galiu pasakyti: į daugelį atsakėme. Bet ne į visus.
Išgėręs pirmąjį espreso puodelį, berods, Triesto geležinkelio stoties bare 1989 metų balandžio 9 dieną, žinojau, kad tai yra tokiems kaip aš skirta teritorija.
Antrasis momentas. Italai yra smalsūs žmonės, o ypač tai pastebima gastronomijos srityje. Jie atsainiai paklaus: Lituania? Riga?, bet jiems įdomesni ne tiek geopolitikos, kiek gastropolitikos reiškiniai.
Jie pradės klausinėti: „Jūsų svarbiausias etninis patiekalas? Kaip jis gaminamas? Iš ko?“ Kartą turėjau neatsargumo aptakiai papasakoti, kad Lietuvoje populiarūs cepelinai. Tą akimirką, kai pasipylė konkretūs gamybos technologijų klausimai, supratau, kad aš nieko konkretaus negaliu papasakoti.
Pasiteisinau pats sau: mano namuose cepelinai nebuvo gaminami, nes mano senelis – tarpukario gurmė, „Metropolio“ restorano žmogus tokių dalykų kaip cepelinai negalėjo pakęsti. Na, bet tai nekeičia esmės, o ji liūdna: aš nežinojau, kaip gaminami lietuviški cepelinai. Teko mokytis.
Trečiasis momentas. Mano svajonė buvo ši: pasikalbėti su Italijos „Slow Food“ – lėto maisto judėjimo ideologu Carlo Petrini. Svajonę pavyko įgyvendinti, nes praleidau šio, „Time“ nuomone, vieno įtakingiausio pasaulyje žmogaus kabinete pora valandų ir ilgai su juo kalbėjausi.
Pokalbio pabaigoje pradėjau prašyti: „Carlo, atvažiuokite į Lietuvą“. Carlo mane gudriai nužvelgė ir paklausė: „O ką mes ten valgysime?“ Aš pasakiau kvailystę: „Kaip tai ką? Pas mus yra daugybė puikių itališkų restoranų“. Carlo Petrini sužaibavo akimis, o paskui numojo ranka: „Aš nevažiuosiu į Lietuvą valgyti spagečių. Kai bus restoranų, kurie sugeba pasakoti Lietuvos maisto tradiciją, pranešk“.
Aš supratau štai ką: tokių restoranų Lietuvoje nėra arba aš jų nežinau. Pradėjau gilintis, ieškoti. Vilniuje atradau „Sweet Root“ restoraną, kuris ne tik kuria lietuvišką virtuvę be svetimų jai ingredientų, bet ir greta meniu padeda ūkininkų, kurių produktus naudoja restoranas, sąrašą.
Tada ir dabar Italija buvo ir yra gastronominio savitumo lyderė, kuriai neprilygsta net tokios kulinarinės valstybės kaip Prancūzija ar Ispanija. Mano požiūris į taip vadinamą valstybės „gurmaniškumą“ yra šis: lemia ne „Michelin“ žvaigždučių skaičius, o unikalių maisto produktų koncentracija. Italijoje šiuo metu yra 299 tipiški saugomos kilmės nuorodomis pažymėti produktai (Prancūzijoje – 244, Ispanijoje – 197). Kitaip tariant, šalyje, į kurią mane atnešė likimas, yra beveik ketvirtadalis viso unikalaus Europos maisto (1400 nuorodų)!
Kodėl apie tai kalbu? Šie skaičiai prieš keletą metų man buvo reikalingi žurnalistinėje veikloje, rašant straipsnius, tačiau pastebėjau, kad skaitytojui jie didesnio efekto nesukeldavo. Tai būtų maždaug tas pats, kaip krepšiniu nesidominčioje valstybėje pasakoti apie „Žalgirį“ ir Sabonį.
Pradėjau domėtis, ką turime mes – lietuviai, ką turi mūsų kaimynai latviai ir estai. Beje, dėl estų: tas anekdotinis didžiausios Baltijos šalies nevisavertiškumo kompleksas mažiausios šalies – Estijos atžvilgiu negalioja būtent šioje – gero maisto srityje: mes lenkiame estus rezultatu 9:0.
Italai yra smalsūs žmonės, o ypač tai pastebima gastronomijos srityje. Jie atsainiai paklaus: Lituania? Riga?, bet jiems įdomesni ne tiek geopolitikos, kiek gastropolitikos reiškiniai.
Dabar mes tai daugiau ar mažiau žinome, bet prieš keletą metų, aš pats abejingai praeidavau pro tą produktą. Kalbu apie baltą varškės sūrį. Jis tyliai įžengė į Europą. Be didesnių iškilmių. Be visuotinio džiugesio. Be suvokimo, kas įvyko.
O įvyko štai kas: trejus metus užtrukęs Lietuvos pienininkų bylinėjimasis su Europos Sąjunga dėl saugomos geografinės nuorodos baigėsi sėkmingai. Rašau „bylinėjimasis“, nes tai nėra nei paprastas, nei smagus procesas. Reikia Briuseliui įrodinėti, kas esi, kas buvai, kuo tapai. Kokios tavo šaknys. Na, bet šis knebinėjimasis po šaknis, manau, yra geras dalykas. Priverčia išpūsti krūtinę prieš italus, prancūzus, visus tuos, kurie Europos geografinių ir kilmės nuorodų prisirinkę šimtais. Priverčia pamąstyti apie dar vieną patriotizmo išraišką – apie gastronominį patriotizmą.
Kai reikia pasakyti, kad mūsų virtuvė nė kiek neprastesnė už prancūziškas varlių šlauneles, neapolietiškas picas, ispanišką paelją, – pasakome. Tik tuo viskas ir baigiasi. O kas ta lietuviška virtuvė? Kas yra lietuviški, absoliučiai lietuviški produktai? Štai čia europietiški geografinės nuorodos ir kilmės ženklai plevėsuoja tarsi mūsų skonio vėliava, kurią rodome pasauliui. Dabar turime 9 galingus žaidėjus, kurie Europoje rungtyniauja aukščiausio lygio skonių lygoje.
Atvažiuoju į alyvuogių aliejaus ūkį, ir gamintojas rodo raudoną ar mėlyną Europos kilmės ženklą: „Matai, aš esu pripažintas. Matai, mano kilmė – pripažinta“. Būtent čia, Italijoje aš supratau: kilmė neparduodama ir nenuperkama. Jeigu ji yra – ji įpareigoja. Nėra kilmės, nėra ir įsipareigojimų. Nėra gastronominio patriotizmo.
Aš džiaugiuosi, kad nuvykęs į parmezano konsorciumą, kurio vadovai kažkada man išdėstė savo pasibjaurėjimą lietuviškomis parmezano kopijomis, dabar galiu pasakyti: „Mes irgi turime kilmingą sūrį“. Na ir kas, kad jis nebrandinamas penkerius ar dešimt metų. Na ir kas, kad jame ugnimi neįspaudžiama karūna. Užtat varškė į audinio sūrmaišius kaip buvo kemšama rankomis prieš keturis šimtus metų, taip ir dabar kemšama. Tai ir reikėjo įrodyti. Europai. Gurmė sluoksniams.
Tokia mano šeimos istorija: išvykę į gurmė valstybę atradome savo šalies skonį.
