Paulius Jurkevičius: Baltas pienas – juodas asfaltas

Kartais tenka matyti vaizdus, kurie nesutelpa į jokius logikos ir sveiko proto rėmus. Matai ir jauti, kad matai distopiją gryname jos pavidale. Distopija – tai priešingas reiškinys utopijai. Baltos spalvos virsmo į juodą rezultatas. Kažkas bjauraus dedasi Europoje, nors mes to dar nematome. Gal kiek vėliau...
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Praėjusią savaitę pažįstamas sūrių gamintojas pakvietė pažiūrėti „reiškinio“ – taip pats paslaptingai paaiškino. Važiuojame su kolegomis į Viterbą žiūrėti „reiškinio“, kažkaip susijusio su sūriais.

Ir štai ką mes matome. Aplink asfaltuotą aikštę renkasi vidutinio amžiaus vyrai. Na, tokie gan kaimiški vyrai: petingi, saulėje įdegusiais veidais, dideliais sugrubusiais delnais. Vyrų akys keistai žvilga, spinduliuoja kažkokią negerą energiją. Priekyje išsirikiavusieji rankose laiko dideles metalo talpas. Kažkiek laiko visi tyliai lūkuriuojame, paskui vienas garsiai rikteli. Ir prasideda.

Vyrai atidaro metalo talpas ir pila jų turinį lauk, ant asfalto. Asfaltas – juodas. Turinys – skaisčiai baltas. Spindi pavasariška saulė, mėlyname danguje plaukia debesys, tolumoje tvarkingai dunkso Apeninų kalnai. Kvepia. Vis labiau ir labiau. Kvepia šviežiu pienu. Šviežio pieno aromatas maišosi su saulėje įšildyto asfalto kvapu ir garuoja. Vyrai kažką rėkauja ir vis pila, pila lauk dešimtis, šimtus litrų pieno. Asfalto nebesimato, visą aikštės plotą užtraukia pieno baltumas.

„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Piemenų protestas Italijoje, 2018 m. vasarį
„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Piemenų protestas Italijoje, 2018 m. vasarį

Šviežio, riebaus avių pieno kvapas darosi nepakenčiamas. Vyrų veidai perkreipti įtūžio, kone fizinio skausmo. Jausmas toks, tarsi saulėtą pavasario dieną šioje aikštėje būtų vykdama mirties bausmė. Bausmė kam? Pienui.

Nežinau, ar sugebėjau šiomis eilutėmis perteikti tą jutiminį ir emocinį negerumą, kuris užvaldo mane ir visus „reiškinio“ stebėtojus. Nors lyg ir nieko itin baisaus nevyksta, lyg ir nieko tragiško – liejasi juk ne kraujas, o pienas. Bet vis vien širdį suspaudžia nesuvaldomas liūdesys, pasąmonę nutvilko gilus vidinis žinojimas – ne, šito neturėtų būti!

Visai kitaip „reiškinys“ skaitosi laikraštyje ar žinių portaluose. Na, protestuoja. Ten, tie išprotėję, kažkuo kaip visada nepatenkinti sūrininkai. Na, ten jiems kažko mažai. Jie kažko nori daugiau. Maža ko jie gali norėti. Et, kokių tik protestų akcijų mes nematėme – tokių ir dar paikesnių. Štai tokios mintys kyla, kai skaitai pranešimus žiniasklaidoje apie Sardinijos ir Lacijaus piemenų protestus Italijoje.

O kai žiūri į tuos dalykus televizijos ekrane, cha, – visiška durnystė atrodo. Kažkokie bepročiai laistosi pienu. Pila aikštėse ir gatvėse, nuo viadukų, taškosi patys ir kitus taško. Veikti jie neturi ką? Eitų dirbti geriau. Va toks galvojimas įsijungia, kai žinių laidoje tarp Merkel sijono ir Trumpo apatinio žandikaulio ekrane šmėsteli reportažas apie vadinamąjį „pieno protestą“.

Jausmas toks, tarsi saulėtą pavasario dieną šioje aikštėje būtų vykdama mirties bausmė. Bausmė kam? Pienui.

Grįždamas į Romą norom nenorom pradedu svarstyti: kaip čia taip yra, kad bendrame informacinio lauko fone pieno protestas atrodo paikas, kone groteskiškas. Bet kai pamatai iš arti – taip nebeatrodo. Ypač kai pakalbi su tais vyrais, su tais sūrininkais.

Nagi imkime ir pakalbėkime, užduokime jiems klausimą, kodėl jie taip daro, kam viso to reikia. „Aš esu smulkus sūrininkas, turiu tris šimtus avių“ – pasakoja man žmogus iš Lacijaus kalvų. „Avis reikia ganyti. Aš jas ir ganau. Jeigu norite, vadinkite mane pastore – piemeniu. Na, taip, – aš esu piemuo. Ir ne tik ganau. Gydau, maitinu. Melžiu. Kiekvieną rytą melžiu. Paskui darau sūrį – pecorino romano – Romos pekoriną. Ar žinote, kiek litrų šviežio pieno reikia pagaminti vienam kilogramui pekorino? Maždaug dešimt. O žinote, kiek man duoda „supermarketas“ už vieną kilogramą sūrio? Aštuonis. O žinot už kiek jie parduoda? Už septyniolika.

Bet man nerūpi, už kiek jie parduoda, tegu už kiek nori, už tiek parduoda. Aš žinau tik tiek: jeigu litras avies pieno kainuoja mažiau negu vieną eurą, mažiau negu 90 centų, pekorino aš nepagaminsiu. Tada geriau pieną padovanoti. Arba išpilti. Ką ir padariau: pusę padovanojau, pusę – va čia išpyliau. O ką toliau daryti? Palaukti, kol pieno krizė praeis? Išjungti avis kaip fabrike išjungiamas konvejeris? Pasakykite man, ką turiu daryti? Paaiškinkite – pasauliui nebereikia pekorino? Nebereikia sūrio? Nebereikia pieno? Paaiškinkite, prašau...“

Nežinau, ką pasakyti šitam italų piemeniui. Galbūt galėčiau pacituoti Michaelą Pollaną. Jis savo knygoje „Valgytojo manifestas“ rašė: pigus maistas – tai iliuzija. Kažkas už pigų maistą galiausiai turės sumokėti – arba vartotojas ir jo sveikata, arba gamta, arba skonio tradicijos. Kažkas, žinoma, uždirbs: pavyzdžiui, farmacija. Arba pigaus šlamšto pramonė. Arba prekybos tinklai.

Prekybos tinklams terliotis su piemenimis, kurie gano avis ir daro brangų, kokybišką sūrį yra grynas vargas. Jie paims pigesnio, iš pasterizuoto pieno, pagaminto Rumunijoje arba Bulgarijoje, ir problema išspręsta. O Sardinijos avys? Jos bus papjautos. O kaip piemenys ir sūrininkai? Juos įdarbins prekybos centruose kasininkais – pardavinės pigų pramoninį šlamštą iš pasterizuoto pieno. Buvo problema? Jeigu ir buvo, tai greitai jos nebus.

Kolega iš Suomijos sakė, kad tai normali prekių ir gamintojų konkurencija. Jeigu yra pigesnio sūrio, tai brangesnio nelabai reikia.

Tas pats ir su alyvuogių aliejumi. Šįmet itališko „extravirgin“ atsargos baigsis maždaug gegužės viduryje. Bet paskui ir toliau bus pigaus itališko, po 3 – 4 eurus už litrą. Atveš iš Afrikos ir perpils į gražius butelius. Tas pats su garsiaisiais pachino pomidoriukais. Jau užvežė keturis sykius pigesnių iš Kamerūno, ir ūkininkai praėjusią vasarą Sicilijoje net nebenuiminėjo derliaus.

Grįžtant iš Viterbo užvirė diskusija. Kolega iš Suomijos sakė, kad tai normali prekių ir gamintojų konkurencija. Jeigu yra pigesnio sūrio, tai brangesnio nelabai reikia. Atseit, tokie rinkos dėsniai. Aš šiek tiek suabejojau. Man pasaulis be pecorino romano – neskanus. Prėskas ir liūdnas. Nes juk apie ką kalba eina? Apie 30 centų skirtumą? Litras pieno už 60 centų – begėdiški sūrio klonai. Litras pieno už 90 centų – sūris, kuriam tūkstantis metų, piemens ganytos ir glostytos avys, rankų darbas, skonis, kvapas. Ne, tai ne konkurencija. Tai – skonio naikinimas. Maisto mirtis už palankią 30 centų kainą.

Balto pieno liejimas ant juodo asfalto – tai pabaigos paradigma. Maisto laidotuvės.

Na, ką – išėjo gana liūdnas ir pesimistiškas tekstas. Juolab, kad pas mus tokių problemų lyg ir nėra. Lyg ir... Bet pabaigti reikia kažkaip gaiviai, juk savaitgalis, velniai griebtų. Baigiu gaiviai: Italijos prekybos tinklas „COOP“ paskelbė, kad supranta ir remia Sardinijos ir Lacijaus sūrininkų bėdą. Todėl vienašališkai mokės jiems po 1 eurą už litrą pieno. Tai bent prekybos tinklas! Tai bent prekybos tinklo klientai!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis