Su krokodilais turiu asmeniškų sąskaitų. Pasaulinėje Milano EXPO parodoje Lietuva gamino cepelinus, o Zimbabvė – krokoburgerius, – na, tokius mėsainius iš krokodilienos. Nes Zimbabvėje krokodilų valgymas yra toks pat kasdieniškas, afrikietiškomis tradicijomis dvelkiantis dalykas kaip pas mus karštų kiaulienos spirgų maišymas su šalta grietine. Žodžiu, buvo labai tvanku Milane, kaip Afrikoje, nusibroviau iki Zimbabvės paviljono, o ten – eilė beprotiška. Praleidau tarp smalsiųjų Europos gurmė maždaug 40 minučių ir visai beprasmiškai – paskutinį krokoburgerį iškepė ir pardavė man prieš pat nosį. Tąsyk taip ir neparagavau aštriadančio mėsos...
Nidoje – jokio ažiotažo. Ramu: kiaulienos šoninė, žirniai su spirgučiais, antrekotas. Šie patiekalai paprastai, kasdieniškai įsiterpę tarp krokodilienos ir kengūrienos. Jeigu dar būtų kudu antilopių kepsnys, dramblio ausų troškinys ir gal dar burgeris su straublio išpjova – tada, sakyčiau, turėtume reikalų su gana įdomiu teminiu egzotiško maisto restoranu.
Restorano pavadinimas kol kas dvelkia Brazdžioniu ir Bradūnu – „Pastogė“. Darželyje taikiai žydi rožinės kosmėjos, monotoniškai plakasi marių bangelės, rugpjūčio debesys vagoja dangų horizonte, ties kopomis boluoja burė. Netoli „Pastogės“ saulėje blizga bronzinė Kernagio gitara. Girdžiu ironišką maestro kviečiantį balsą: „Benai, plaukiam į Nidą. Krokodilų valgyti“.
Dabar – apie kasdienybę. Ji tokia, kokia buvo prieš 10, o gal 15 metų. Tik brangesnė.
Velnias nematė tų krokodilų... Nors jie man ramybės visą dieną nedavė: desperatiškai mąsčiau bandydamas rasti atsakymą į kankinantį klausimą – prie ko čia krokodilai, kengūros ir Nida, Kuršių marios, „Pastogė“, darželis, Vytautas Kernagis, kiek toliau „Pas Joną“ rūkomų karšių kvapas? Prie ko? Jeigu žinote, – parašykite, prašau, komentarų eilutėje apačioje, – ačiū.
Aptariau egzotiškąją Nidos naujieną. Dabar – apie kasdienybę. Ji tokia, kokia buvo prieš 10, o gal 15 metų. Tik brangesnė. Bet apie kainas nepasakosiu. Nėra prasmės važiuoti į Nidą ir paskui isteriškai užsivesti apie kainas. Tai elitinis Baltijos jūros kurortas elitinei publikai. Tokiai, kuri neskaičiuoja pinigų automobiliams, rūbams, restoranams, jachtoms. Būtent todėl jis man ir įdomus. Smalsu, ką valgo ir ką geria elitas. Ir ne tik ką valgo, bet ir kaip valgo, kaip geria.
Seniai seniai, prieš septynerius metus parašiau knygą „Staltiesės ritmu“. Tąkart lengvai, ironiškai pakeiksnojau tautiečius, kad valgo bet kada ir be staltiesių. Per tuos septynerius metus Lietuvos restoranų rinka išsipūtė, atsirado garsių šefų, kurie jau beveik tapo superšefais, atsirado įžvalgių maisto kritikų ir išmanių valgytojų.
Ir ką? Nieko. Elitinio kurorto elitiniai poilsiautojai sustatę po Nidos sodų obelimis savo „Panameras“ ir „Macanus“ maitinasi kaip senų senovėje, kaip tada, kai niekas nežinojo, kas yra „fine dining“ restoranas.
Einu pro „Kuršį“ vienuoliktą ryto – žmonės valgo cepelinus. Einu priešpiet ir iškarto popiet – žmonės valgo cepelinus. Einu pro „Kuršį“ gilios siestos valandą – ketvirtą popiet, kai civilizuotas pasaulis snūduriuoja arba geria kavą, – žmonės valgo cepelinus. Einu šiek tiek vėliau, kai ateina mitinis faifoklokų laikas – žmonės valgo cepelinus. Paskui ateina pati nuostabiausia dienos valanda, kai vakarienė artėja, bet dar laukia uvertiūra – aperityvas, – žmonės valgo cepelinus. Kada baigiasi cepelinų valgymas? Nežinau. Restoranas dirba ilgai.
Aš maniau, kad taip buvo prieš kokius dešimt metų. Kad bent jau Nidoje tai tikrai atsirado minimaliai aristokratiškas staltiesės ritmas, tegu ir be staltiesių. Bet jis kažkodėl neatsirado. Atėjo euras, į uostą atplaukė daugiau ir didesnių jachtų, po obelimis sužvilgo „Panameros“ ir „Macanai“. Elito valgymo įpročiai, kuriuos reikėtų vadinti kažkaip iškilmingiau ir dailiau, tarkime – „valgymo kultūra“, elitiniame kurorte liko graudžiai tokie patys. Monumentalūs kaip Didžioji Nidos kopa, kuri per dešimtį metų šiek tiek prarado savo didingą monumentalumą, o valgymo įpročiai – ne. Kopą veikia erozija, o valgymo įpročių – ne.
Ieškodamas apčiuopiamos, ryškiai matomos valgymo įpročių evoliucijos ją galiausiai randu. Atsisėda restoranėlyje gerai vilkinti jaunų žmonių pora ir užsisako du kavos gėrimus. Na, kažką XXL kalibro iš kavos ir pieno putų repertuaro. Laikas lyg ir padorus tokiam veiksmui – vidurdienis. O paskui, paskui vyksta štai kas: dailiai įdegusi moteris paprašo valgiaraščio, studijuoja, pasikviečia padavėją ir užsisako: žuvienę sau, partneriui – bulvinių blynų su lašiša. Užsakymas įvykdomas greitai, labai netgi greitai. Įdegusi moteris ir jos partneris valgo žuvienę, bulvinius blynus su lašiša užgerdami juos XXL kapučinu, o gal – „latte macchiato“.
To prieš dešimt metų nebuvo. Nebuvo ir „smūčių“ – minkšto britiško būdo nuramdyti vaiką prie stalo. Duodi vaikui „smūtį“, kuriame šiaudelis stovi stačias, nes tai itin tirštos, koncentruotos kilokalorijos, jų čia gausiau negu vištienos kepsnelyje su bulvytėmis ir padažiuku. Vištienos kepsnelis užsakomas po to, kai ramus vaikas išgeria „smūtį“, nors teisingiau gal būtų kalbėti apie išvalgymą, o ne išgėrimą – toks tirštas šis naujoviškas desertinis gėrimas.
Aš nežinau, kaip visa tai suprasti. Kažkur užstrigo mūsų skonio receptorių evoliucija. Užsikirto, sugedo skonio supratimo mechanizmas. Išsiderino.
Ką gi, tebūna prakeikta Italija su savo kavos ir pieno burbulais. Eina velniop kavos tinklai, kurie išmokė plempti XXL kalibro karamelinius kavos ir pieno tirščius, o dabar siūlo išmėginti subtilius aeropress kavos eksperimentus. Per vėlu! Jeigu turtingi žmonės Nidoje žuvienę užgeria kavos putomis, vadinasi, elitas tapo plebėjais. Vadinasi, staltiesės ritmas pas mus sklando, bet tik kaip idėja, kuri tampa kūnu nebent ten, per atostogas – Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje. O čia vyksta tai, kas visada vyko – cepelinų valgymas „non stop“ režimu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Tai ar eisime sūriop?
