Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Paulius Jurkevičius: Dieviški anekdotai. Apie tai, ką mes valgėme iki 1990 metų kovo 11 dienos

O ką, jeigu vienai dienai sugrįžtume ten, kur buvome prieš 28 metus? Pusryčiams, pietums, vakarienei. Jeigu atsuktume laiko mašiną 35 ar 40 metų atgal ir nueitume į gastronomą, į valgyklą, į restoraną? Ten užvalgytume, išgertume... Kas būtų? Daug juoko būtų! Monsinjoro garbės žodis!
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Būtų krūva dieviškų anekdotų. Kodėl dieviškų? Todėl, kad juos papasakojo mažai kam žinoma, bet vis vien mitinė asmenybė – monsinjoras Vincas Mincevičius iš Romos. Tas pats, kurio dėka Romoje atsirado piazza Lituania – Lietuvos aikštė, tas pats Vatikano užsienio reikalų ministro kardinolo Agostino Casaroli sekretorius, kurio dėka Šv. Petro bazilikos požemyje atsirado Cappella lituana – lietuviškoji koplyčia.

Gerai. O kuo čia dėta sovietinė mityba? Gastronomai, restoranai, valgyklos? Linksmasis monsinjoras turėjo tokį keistą pomėgį: kolekcionuoti anekdotus apie sovietinio gyvenimo realybę. Ta realybė buvo kartais tragiška, o kartais komiška. Kasdienybėje susidūrus šiems žmogiškosios egzistencijos elementams gimdavo unikalios tragikomiškos istorijos. Anekdotai. Linksmi, nors plyšk iš juoko! Liūdni iki mirtino graudulio.

Na, kad ir šis. Žmogelis nueina į vieną Vilniaus daržovių krautuvę ir klausia: „Atsiprašau, ar turite obuolių?“ Pardavėja nukerta: „Ne!“ Žmogelis vėl teiraujasi: „Tai gal kriaušių turite?“ Nėra ir kriaušių... Tačiau pirkėjas neatlyžta: „Tai gal nors slyvų turėtumėte?“ Pardavėja supyksta ne juokais: „Pilieti, ar liausitės uždavinėję man klausimus! Čia juk ne miesto informacijos biuras!“

Arba štai anekdotas „Sovietinis praktiškumas“. Ivanas Dimitrovas kalbasi su Dimitrijumi Ivanovu: „Aš girdėjau kalbant per radiją, kad mes pagaminame milžinišką kiekį pieno, mėsos, sviesto, kiaušinių. Bet mano šaldytuvas, deja, amžinai tuščias. Tiesiog nežinau, ką daryti...“ Dimitrijus Ivanovas pataria: „Įdėk į šaldytuvą radiją, draugas Dimitrovai!“

„Lietuvoje tenka juoktis, kad neverktum ir verkti, kad nesijuoktum“, – taip V.Mincevičius apibūdino mūsų gyvenimą iki 1990-ųjų kovo 11-osios Italijoje 1981 metais išleistoje anekdotų antologijoje. Kaip nesusigraudinsi skaitydamas trumputį anekdotą apie taksistą Vilniuje. Užsienietis stabdo taksi ir klausia: „Ar jūs laisvas?“ Taksi vairuotojas nė nemirktelėjęs atsako: „Aš tai ne, aš – lietuvis.“

Nepriklausomybės sulaukęs, 1992 metais miręs disidentinio „ELTA Press“ biuletenio Romoje leidėjas okupaciją pamiršusiems vakariečiams savo knygoje priminė, kad pasakoti anekdotus buvo draudžiama. Ironija irgi buvo draudžiama. Kuo labiau anekdotas pašiepdavo režimą, tuo didesnis pavojus pasakotojui. Ne veltui buvo sakoma: „Šitas anekdotas – labai geras, už jį galima „užsidirbti“ penkerius metus.“

Penkerius metus ko? Lagerio. Na, pavyzdžiui toks – apie du lokius Archangelsko srityje. „Kaip gyvuoji?“ klausia vienas lokys antrojo. „Neblogai. Šiandien suėdžiau stambią žuvį. O tu?“ Antrasis lokys atsako: „Aš – puikiai: pietums turėjau apskrities partijos sekretorių. Labai skanus buvo...“ Pirmasis lokys stebisi: „Ir kuo jis tau taip patiko? Sekretorių suėdęs lokys atsako: „Supranti, – buvo be kaulų, be galvos ir be stuburo!“

Kadangi mano savaitgalio apžvalgos skirtos maistui, maisto kultūrai ir istorijai siūlau prisiminti mūsų sovietinę gastronominę kultūrą per anekdotų išmintį. Jeigu paklausite manęs, kam to reikia, atsakysiu: „Reikia“. Dabar atsiranda daug idiotiškos nostalgijos sovietmečio dešrai atseit be polisfosfatų, miltams be roundapo ir kitiems sovietinės žemės ūkio mitams.

Štai anekdotas apie sovietinį žemės ūkio progresą. Maskvoje komisija aiškinasi, ar lietuvis tinkamas užimti postą ministerijoje. „Kokia jūsų profesija, drauge?“ Kandidatas atsako: „Žemės ūkio specialistas“. „Kas buvo jūsų tėvas?“ „Ūkininkas“. „O ką darė senelis?“ „Augino grūdus eksportui“. „O jūs ką veikiate?“ „Ruošiu penkmečio planus grūdų užpirkimui užsienyje“.

Arba mįslė apie pabaisą: ilgis – ne mažiau kaip šimtas metrų, turi daug kojų, matoma visur, nori mėsos, bet pasitenkina bulvėmis. Kas? Teisingas atsakymas: žmonių eilė prie sovietinės maisto parduotuvės.

Yra ir anekdotas apie Sniečkų. Lietuvos komunistų lyderis Antanas Sniečkus aiškindamas studentams iš Kubos apie režimo pasiekimus žemės ūkyje retoriškai šūkteli: „Įsivaizduokime, kas čia pas mus būtų be Sovietų Sąjungos?“ Salėję buvęs kolūkietis burbteli: „Viskas!”

Apie sovietinio maisto gamintojus – kolūkiečius V.Mincevičiaus kolekcijoje – daugybė anekdotų. „Kas buvo tavo senelis?“ – klausia vieno lietuvio vietinis partijos sekretorius. Atsakymas: „Žemvaldys“. „O kas buvo tavo tėvas?“ Atsakymas: „Ūkininkas“. Paskutinis klausimas: „O kas tu esi?“ Atsakymas: „Kolūkietis...“ Monsinjoro italų kalba išleistoje knygoje žodis „kolūkietis“ skamba išties komiškai: „colchosiano“.

Beje, jeigu kažkas primiršo, kokia idèe fixe buvo įkalta sovietiniam žmogui, tai šis anekdotas ją primena – pralenkti Ameriką. Lietuvis aiškina turistui iš Amerikos: „Turėtumėte žinoti, kad po penkerių metų kiekviena sovietinė šeima turės po televizorių ir po lėktuvą“. Amerikietis sako suprantąs, kam reikia šaldytuvo. „Bet kam jums reikalingas lėktuvas?“ Lietuvis atsako: „Kai per televiziją paskelbs, kur parduodami kiaušiniai, sėsime į lėktuvą ir skrisime nusipirkti“.

Dabar visi sutartinai keikia miltus. Esą nuo jų storėjama ir šiaip nesveika. Bet buvo ir kitokie laikai. Apie juos – šis simpatiškas „erotinis“ anekdotas: vyras grįžta namo ir randa žmoną meilužio glėbyje. Kaip manote, ką jis sako, ką daro? Greičiausiai neatspėjote. „Kaip jums ne gėda? Jau visą valandą krautuvėje „duoda“ miltus, o jūs čia laiką veltui gaištate. Marš greičiau į eilę!“

Kodėl šie linksmai liūdni mūsų netolimos praeities paveikslėliai yra svarbūs? Į šį klausimą atsako įžangą naujam anekdotų antologijos leidimui parašęs Milano universiteto politikos mokslų profesorius Alessandro Vitale: „Galbūt anekdotų skaitymas padės jaunimui pažinti ir suvokti, o vyresniems – prisiminti per šio žanro ironijos prizmę tą baisingą realybę, kurioje buvo atsidūrusi ši orumo kupina tauta.“

Orumo kupina tauta – tai mes. Tik gaila, velniškai gaila, kad Italijoje du kartus išleista V.Mincevičiaus knyga įdomi Italijai, o Lietuvoje neranda leidėjo. Ar neturime jaunimo, kuris norėtų suprasti? Nėra vyresnių, kurie norėtų prisiminti?

Kaip ten bebūtų, bet po šampano taurę už atgautą laisvę išgersime. Ar ne? Todėl šio teksto pabaigai – dar vienas trumpas gurmė tipo anekdotas, – kad Kovo 11-ąją švęstume su šypsena: „Kas buvo šampanas Sovietų Sąjungoje? Tai toks gėrimas, kurį liaudis gėrė komunistų partijos funkcionierių burnomis“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?