Paskui jiems buvo atnešti patiekalai ir jie valgė. Valgė tylėdami. Jų žvilgsniai susitiko gal vieną – du kartus. Jų žvilgsniai buvo ne į lėkštę, bet virš jos arba šalia jos – į švytinčius ekranus. Kairė ranka – gėrimams. Dešinė – šakutei ir vienai kitai iš ekrano sklindančio turinio korekcijai. Mergaitė valgė patiekalus iš vaikiško meniu. Tai buvo absoliutus, specialiai jai ir kitiems vaikams pagamintas maisto siaubas.
Sekmadienio pietų garsinis fonas – televizoriaus ekrane kalbančios galvos. Jos postringavo apie tai, kaip viskas pasikeis į geresnę pusę, jeigu jas – galvas išrinks, ir apie tai, kokie teigiami poslinkiai sklis iš galvų tiesiai į gyvenimą, kuris bus lengvesnis, malonesnis, ilgesnis, sotesnis. Mergaitė tuo metu kimšo vaikišką meniu užsigerdama spalvotu gėralu. Galvos šūkavo apie ateitį, kuri laukė sekmadienio pietus valgančios mergaitės. Jos ateitis garavo ant stalo: blogo maisto modelis, kuris, matyt, pasikartos dar ne vieną sekmadienį. Tol, kol bus galutinai įtvirtintas ir taps įpročiu. O įprotis taps požiūriu.
Bandau spėlioti, kokie bus požiūrio ingredientai tos mažos lietuvės, valgančios specialiai jai pagamintą gastronominį košmarą, kuris vadinasi „vaikiškas meniu“ (maža porcija bulvyčių fri su padažu, saldžioji pica su bananais ir įvairiais uogų padažais, kolos skonio tropikų „drinkas“, pabaigai – „vaikiškas“ kapučinas).
Kartais man atrodo, kad Lietuva tapo gigantiška kepykla. Arba čirškančia gruzdintuve.
Pirmiausiai dėliojasi požiūris į maisto pateikimą. Maistas turi būti pateiktas gražiai. Kuo įmantriau. Kuo daugiau efektingai išpjaustytų dešrelių, agurkėlių, sūrelių, mėsyčių. Forma ir spalva tokiu būdu taps vienas svarbiausių elementų maisto vertybių skalėje.
Be to, maistas turi būti traškus. Traškaus maisto imperatyvas atėjo iš „snack“ tipo užkandžių filosofijos. Kuo labiau maistas yra „crunch“ – traškus, tuo smagiau jis valgosi. Amerikiečių neurologas Alanas Hirschas tyrė garso, kurį girdime valgydami bulvių traškučius, efektą. Efektas – įspūdingas, nes šiuolaikiniai traškučiai valgančiajam generuoja maždaug 90 decibelų triukšmą. NASA duomenimis, pastovus garso šaltinis, viršijantis 65 decibelus, didina kraujospūdį, sukelia agresyvumą ir hiperaktyvumą. Ypač vaikams.
Kita vertus, traškus maistas dažniausiai yra keptas. Ne tiek keptas, kiek gruzdintas. Nuo mažens pratinta ir įpratinta prie gruzdinto maisto, mūsų mažoji valgytoja susidarys konkrečią mitybos viziją: kepti, užkepti, prikepti, sukepti, gruzdinti. Aš tai gerai žinau, nes degustacijų metu labiausiai visus dominantis klausimas yra šis: koks aliejaus labiausiai tinkamas kepti. Kartais man atrodo, kad Lietuva tapo gigantiška kepykla. Arba čirškančia gruzdintuve.
Toliau. Be abejo, maistas turi būti skanus. Ką reiškia skanus? Vaikui skanu yra tai, kas saldu. Pirmąją saldaus maisto porciją gauname drauge su motinos pienu. Todėl saldi pica yra tas gastronominis monstras, kuris įtikina mažąją valgytoją – tyliai, aiškiai, be galimybės suabejoti: oho, netgi pica gali būti saldi!
Kuo daugiau chaoso lėkštėje, kuo daugiau produktinių ingredientų, tuo sunkiau suvokti kokybės ir skonio visumą. Turėsime platų maisto diletantų ir neišmanėlių sluoksnį.
Toks vaikiškas meniu nenumaldomai formuoja ir kitą labai svarbų požiūrio kampą: daug ingredientų, daug chaoso, daug absurdiškų produktų derinių. Bus skanu tai, kas sumaišyta, sujaukta, pripainiota. Norėsis maisto erzaco. Tuo labai patenkinti maisto fabrikantai: atskirų produktų skonio ir kokybės nesuprantantys valgytojai juos nepaprastai džiugina. Tinklines valgymo įstaigas – taip pat. Kuo daugiau chaoso lėkštėje, kuo daugiau produktinių ingredientų, tuo sunkiau suvokti kokybės ir skonio visumą. Turėsime platų maisto diletantų ir neišmanėlių sluoksnį.
Paskutiniai du aspektai. Estetinis maisto kičas, picų jovalas, traškūs kepiniai, spalvoti gėralai yra ideali terpė tolti nuo sveikos mitybos. Didžiausią širdies ir kraujagyslių ligomis sergančių piliečių turinti valstybė jų turės dar daugiau. Daugės nutukėlių. Daugės diabetikų.
Po nosimi bręsta maistinis paradoksas: vis plačiau filosofuojame apie sveiką mitybą, bet taip, kad vaikai negirdėtų, nežinotų ir nesuprastų. Tegu sau valgo šlamštmaistį, tegu geria spalvotus gėralus atrėmę planšetes į pagardų pakuotes. Ir tegu nedrumsčia ramybės, nes bandymas įtikinti vaiką, koks nuostabus yra vėsaus mineralinio vandens skonis, pareikalaus daug kantrybės, daug laiko, daug pastangų.
Tokie maisto vertės nesuvokiantys vartotojai – mutantai bus absoliučiai priklausomi nuo maisto pramonės strategijos „greitai, daug ir pigiai“, nuo prekybos tinklų rinkodaros stebuklų. Tokie gruzdinto, traškančio, spalvoto maisto valgytojai galutinai praras ryšį su žeme, su maisto gamintojais ir tradicijomis. Tikras maistas jiems bus neskanus ir brangus.
Aš nesakau, kad privalome tapti maisto žinovų, gurmė šalis. Nors būtų gal ir visai įdomu... Žiūrėdamas į tai, ką sekmadienį valgė mergaitė restorane, pagalvojau, kad kol kas judame priešinga kryptimi: einame prie to, jog tapsime maisto prasčiokų šalis. Bus saujelė gastrosnobų ir didžiulė masė šlamštmaisčio vartotojų, kuriuos ugdome jau dabar, kimšdami vaikams vaikiškus meniu. Kuo tai gresia?
Tikiuosi, kad šiuos, o gal kitus rinkimus laimėjusi politinė partija uždraus vaikiškus meniu.
Garsus amerikiečių gastronomijos publicistas Stewartas Lee Allenas savo knygoje „In the Devil‘s Garden“ (angl. Šėtono sode) paaiškino, kodėl dvi kaimyninės valstybės – Didžioji Britanija ir Prancūzija nuvažiavo skirtingais gastronominio vystymosi keliais. Kodėl prancūzai tapo gurmė, o britai – „fich&chips” valgytojais. XIX amžiaus viduryje buvo išleista bestseleriu tapusi ir milžinišką įtaką padariusi knyga „Advice to Mothers on the Management of their Offspring“ (angl. Patarimai mamoms, kaip auklėti savo mažylius). Vienas svarbiausių patarimų – kuo prastesnis maistas. Mažųjų pusryčiai: pienas ir sužiedėjusi duona.
O štai prestižinio Itono koledžo auklėtiniai gerą pusę šimtmečio buvo maitinami 365 dienas per metus seno avino mėsa ir pernykštėmis (būtinai!) bulvėmis. Pirmąsyk persikėlę per Lamanšą jaunieji britai apstulbdavo. Gastronominio sadizmo sistema subyrėdavo tą akimirką, kai jų burnose atsidurdavo kąsnis prancūziško „brioche“ (pusryčių ragelis). Klausimas: kas geriau – Itono pernykščių bulvių dieta ar mūsiškiai vaikiški meniu? Siūlyčiau neskubėti su atsakymu.
Tikiuosi, kad šiuos, o gal kitus rinkimus laimėjusi politinė partija uždraus vaikiškus meniu. Jeigu taip atsitiktų, tėčio ir jo dukros sekmadienio pietūs pasuktų kita kryptimi. Užuot bakstelėję pirštu į spalvotų picų paveikslėlį, jie pastūmę į šoną savo planšetes ir išmaniuosius pasišnekėtų: apie maistą, apie tai, kaip jis gaminamas, apie skonių ir aromatų pasaulį, apie restorano ir mamos virtuvę. Apie maistą gaminančius žmones.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Penki objektai ant stalo, arba Kaip perprasti restoraną
