Na, bet su afrodiziakais daugmaž viskas aišku. Mes pakalbėkime apie atvirkštinį variantą. Apie vieną kitą aistrų vakaro kilerį, kuriam su šv.Valentinu ir širdelėmis nepakeliui.
Tarkime, Italijoje – šalyje, kurioje ilsisi įsimylėjusių ir romantiškai nusiteikusių globėjas San Valentino, vasario pradžioje restoranų šefai skelbia karą tam tikriems ingredientams. Vadinamiesiems aistros žudikams.
Kas jie? Svogūnai ir pupelės. Porai ir žirniai. Riebi kiauliena ir nelabai jaunų avelių šonkauliukai. Kai kurie stipriai kvepiantys pelėsiniai sūriai. Tam tikros aromatų pritvinkusios dešros. Dar vienas kitas dalykėlis, tam tikrais būdais paveikiantis valgytojo fiziologiją ir romantiškas vizijas apie tai, kas vyks po vakarienės.
Bet pats didžiausias Valentino dienos priešas yra jis – elementas „č“. Česnakas. Jeigu nueisite į restoraną, kurio šefas jus pamylės patiekalais, pritvinkusiais česnakų, tada... Nepadės nei superdozė „Colgate“ dantų pastos, nei kavos pupelių kramtymo seansas, nei burnos skalavimas „Rémy Martin“ konjaku. Nepadės niekas, – elementas „č“ viską sutvarkys taip, kad raudonos širdelės pajuoduos, kai iškvėpsite orą.
Pats didžiausias Valentino dienos priešas yra jis – elementas „č“. Česnakas. Jeigu nueisite į restoraną, kurio šefas jus pamylės patiekalais, pritvinkusiais česnakų, tada...
Na, bet Valentino diena, tiksliau – vakaras yra miela akimirka. Po jos dar lieka normali gastronominė kasdienybė. Ir ji yra stipriai prakvipusi elementu „č“.
Grįždamas iš Vilniaus į Romą per porą skrydžio valandų perverčiau keletą spalvotų žurnalų su gražiomis patiekalų nuotraukomis.
Proporcija yra tokia: iš trijų patiekalų receptų vienas yra be česnakų, o du – česnakuoti. Lietuvos restoranuose beveik viskas dvelkia česnakais – užkandžiai, sriubos, mėsos, žuvies patiekalai. Nacionalinis užkandis, po kurio nė vienas restoranas kažkodėl nepasiūlo nemokamos „Orbit“ kramtomos gumos, yra kepta duona su česnakais.
Netgi superšefo Deivydo Praspaliausko „Dublyje“ bulvių košė dvelkė česnakais, bet turiu pripažinti – labai saikingai. „Maximoje XXX“ regėjau maždaug 60 įvairių gatavų mišrainių kolekciją (nejaugi Lietuvoje moterys nustojo gaminti?). Kiek jų buvo be česnakų? Išragaukite ir žinosite.
Aš paragavau labai tvarkingai pagamintą šviežios jautienos „carpaccio“ už 1 eurą. Gerai, kad šio patiekalo išradėjas Giuseppe Cipriani – jau nebe mūsų pasaulyje, nes grėstų civilinis ieškinys už garsaus autorinio patiekalo išniekinimą česnakais.
Kartą knygos „Maistas“ autorė Guoda Azguridienė man pasakė: „Ar žinai, kad kone visa Lietuvos virtuvė perkvipusi česnakais?“ Iš pradžių neatkreipiau dėmesio, pagalvojau, kad jeigu kažkam nepatinka duonos skrebučiai su česnakais, tai dar ne pasaulio pabaiga. Bet dabar pradedu galvoti, kad Guoda yra teisi. Elementas „č“ okupavo mūsų virtuvę, o mes to net nepastebime. Kur gi ne – pastebime, bet mūsų nosys, matyt, susitaikė su likimu.
Pavartojau žodį „okupavo“, nes kažin ar Vytautas Didysis pagirdęs žirgus Juodojoje jūroje, užkrimto juodos duonos su česnakais. Arba dešros su česnakais. Arba mėsytės su česnakų užpilu. Labai labai kažin.
Paprašiau, kad šiuo klausimu pakonsultuotų gastronomijos istorikas Rimvydas Laužikas. „Istorinės Lietuvos virtuvės“ autorius neabejoja: „Česnakus greičiausiai perėmėme iš slavų. Kalbininkų nuomone, žodžio etimologija – grynai slaviška, jo pavadinime (skirtingai nuo daugumos daržovių) nerandame jokių kitų kalbų pavadinimų pėdsakų“. Česnakas veikiausiai kilo iš formos чеснокъ.
Ar šlovingoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tiek pat buvo prakvipusi česnakais kaip ir XXI amžiaus Lietuva? Gastroistorikas tuo stipriai abejoja: „Česnakas LDK gastronomijoje žinomas, bet nedaug. Daugiau prieskonis, vaistas, konservantas. Turėjo „prasčioko“ reputaciją“. Beje, česnakus vaizduojančių piešinių rasta net Egipto faraonų piramidėse. Šie smirdintys ir labai sveiki svogūnėliai buvo privalomi vergų racione. Kad ilgiau „pratemptų“...
Elementas „č“ okupavo mūsų virtuvę, o mes to net nepastebime. Kur gi ne – pastebime, bet mūsų nosys, matyt, susitaikė su likimu.
Tiesa, ne visų šalių elitas vengdavo česnakinės magijos. R.Laužikas primena, kad česnakai buvo labai paplitę Maskvos kunigaikštystės virtuvėje. Ir cituoja vokiečių keliautoją Adomą Olearijų, kuris nuoširdžiai stebėjosi, kad ten labai daug to daikto valgoma, įskaitant ir diduomenę, įskaitant ir česnaku smirdintį carą.
Svetimų valstybių invazijos būna įvairios – karinės, politinės, kultūrinės. Gastronominės invazijos yra pačios giliausios ir neatremiamos. Svetimi produktai, patiekalai, valgymo papročiai įsibrauna ir tampa savi. Galiausiai pradeda agresyviai dominuoti.
Česnakai yra puikus prieskonis – gyduolis. Gamtos sukurtas antibiotikas. Klausimas: ar kasdien, visą gyvenimą per pusryčius, pietus ir vakarienę reikia kimšti antibiotikus? Ar česnakais smirdinčios burnos tapo lietuviškosios virtuvės aromatiniu status quo?
Žaviąją raudonų širdelių dieną, manau, galėtume paskelbti nacionaline diena be to skanumyno, kurio pavadinimas – чеснокъ. O paskui matysime. Blogų virtuvių šefams, prastų produktų gamintojams česnakai yra labai parankus pagardas. Svarbiausioji jo misija: užmušti aromatą ir skonį. Šv.Valentino dienos vakaras – geras laikas antičesnakinei rezistencijai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Nori būti garsiu šefu? Būk, bet stenkis nenumirti