Rimtai. Vienas kolega iš gastronomijos pasaulio man skambina ir klausia „Ar labai sunku pasiekti Daujėnus? Ar ten yra koks nors viešbutis?“
Nelabai supratau, koks nelabasis šį Romos gyventoją traukia į Daujėnus. Juolab kad aš, tiesą sakant, ir pats nežinojau, kur yra tie Daujėnai. Ir ko ten važiuoti. Bet kai Lacijaus regiono kepėjų asociacija pakartojo tą patį klausimą, kaip nuvykti į Daujėnus, trūko kantrybė. Nutariau pasidomėti.
Daujėnų naminė duona įtraukta į Europos Sąjungos geografinių nuorodų registrą. Ką tai reiškia? Nei daug, nei mažai: 500 dūšių kaimas Pasvalio rajone atsidūrė Europos gurmė dėmesio centre.
Greitosiomis paguglinau, ir viskas išaiškėjo. Daujėnų naminė duona įtraukta į Europos Sąjungos geografinių nuorodų registrą. Ką tai reiškia? Nei daug, nei mažai, o labai daug: 500 dūšių kaimas Pasvalio rajone atsidūrė Europos gurmė dėmesio centre. Išskirtinio skonio medžiotojų taikiklyje!
Žodžiu, šią vasarą važiuosiu ne į Kalabriją, kaip anksčiau, o į Daujėnus. Ne tik paragauti prestižinę nuorodą pelniusios duonos, bet ir pasidairyti, kokie žmonės ją daro, kaip daro.
Lietuva per porą metų skonio Europoje išgarsėjo: neturėjo nė vieno europietiško kilmės ženklo, o dabar turi šešis.
Skilandis, varškės sūris, medus, kastinis, midus, duona. Kone pilnas stalas gėrybių. Kiekviena atskirai ir visos drauge pasakoja apie savo teritoriją, apie tradicijas, apie žmones. Pasakoja apie Lietuvą – mums patiems ir kitiems.
Žemės ūkio ministerija ta proga primena, kad estai, kurie visada ir visur mums nosį nušluostydavo, neturi nė vieno autentiško, kilmingo produkto. Latviai dar tik beldžiasi į kilmingųjų gretas. O mes esame Baltijos šalių gastronomijos lyderiai.
Žinoma, karas dėl sūrių plagiato gal ir nekils. Nors ką gali žinoti: unikalumas visada randa priešų.
Su Europos kilmės nuorodom yra taip: daug vargo ir kantrybės išbandymų. Daug susirašinėjimo su valdiškais namais savo šalies sostinėje ir Briuselyje. Nes Briuselis yra linkęs netikėti, kad, tarkime, varškės sūrį lietuviai darė ir valgė XVI amžiuje.
Dar labiau Briuselis netiki, kad šiandien varškės sūris daromas taip, kaip buvo daromas prieš keturis šimtmečius.
Ką tai reiškia? Bandymas išpešti Europos kilmės, geografinę ar tradicijų nuorodą yra ne kas kita, kaip dar vienas svarbus mūsų istorijos ir valstybingumo patvirtinimas. Tik šiek tiek kitaip – per skonį ir per aromatą. Tai, kad mes turime pilną stalą produktų su ES nuorodų ženklais, reiškia, kad Europa pripažįsta ir lenkia savo mėlyną žvaigždėtą galvą prieš mūsų kulinarinę politiką.
Ir ne tik lenkia, bet ir pasiruošusi ją ginti. Šiomis dienomis tokie dalykai matomi kiek kitoje šviesoje. Žinoma, karas dėl sūrių plagiato gal ir nekils. Nors ką gali žinoti: unikalumas visada randa priešų.
Tarkime, Italijos parmezaną daug kas ne kartą patyliukais bandė kopijuoti, bet gavo nuo Briuselio per žandą. Jeigu, tarkime, broliukai latviai bandys aiškinti, kad varškės sūris yra ne mūsų, o jų, mūsų sūrio kilmę gins Europa.
Na, gerai, pasidžiaugėme ir užteks. Nes šventė baigėsi nė neprasidėjusi. Gal kas nors matėte mūsų parduotuvėse tas prestižo nuorodas – ant sūrio pakuotės, ant medaus stiklainio, ant duonos? Aš ieškojau, bet neradau. Žemės ūkio ministerija mane ramina, sako, vienas kitas skilandis, pažymėtas nuoroda, yra. Rašydamas šias eilutes, gavau laišką iš „Pieno žvaigždžių“, kad jie jau ruošia etiketes sūriui. Greitai bus...
Kiekvienas iš tų šešių Europoje pripažintų produktų turėtų būti mūsų valstybės įvaizdžio kelrode žvaigžde.
Galiu suprasti Daujėnų naminės duonos gamintojus: jie nuorodos sulaukė prieš pusantro mėnesio.
Bet štai, tarkime, Lazdijų medus Europą užkariavo prieš metus. Varškės sūris – praėjusių metų rudenį. Laukė metų metus, kol nuorodą gaus, o kai gavo – pamiršo?
Kiekvienas iš tų šešių Europoje pripažintų produktų turėtų būti mūsų valstybės įvaizdžio kelrode žvaigžde.
Turėtų būti mūsų gastronomijos koliziejai ir eifelio bokštai. Turėtų būti iškabinti prekybos centruose su plakatais „Sveikiname medų“, „Sveikiname varškės sūrį“. Turėtų būti rengiamos spaudos konferencijos, televizijos reportažai, o produktų gamintojai paskelbti gastronominės politikos didvyriais. Turėtų Daujėnai, Lazdijai, žemaičiai sukviesti į didžiulę ragavimo šventę „Mes – skonio Europoje“.
Tiesą sakant, vienoje tokioje šventėje neseniai teko dalyvauti. Ji truko dvi dienas. Liejosi vynas, grojo muzika.
Žmonės aikštėje šoko ir dainavo. Valdžia sakė padėkos kalbas gamintojams. Klebonas įsileido į miesto bažnyčią žurnalistus, ant altoriaus sudėjo Europos saugomos geografinės nuorodos ženklą pelniusius produktus. Gamintojai pozavo, fotoreporteriai dirbo, vargonai grojo, klebonas laimino. Kitą dieną miesto ir visos šalies dienraščiuose buvo paskelbti reportažai apie šią šventę.
Itališki Granjano makaronai Europos kilmės nuorodą pelnė maždaug tuo pat metu, kaip ir mūsų varškės sūris – praėjusių metų rudenį.
Na, tarkime, mes švęsti neturime laiko, neturime noro, nes esame sutverti dirbti. Bet italai, tie amžinai vėluojantys pietiečiai rado laiko atšvęsti ir rado laiko susitvarkyti sertifikatus, etiketes. Paklausiau „Fabbrica della Pasta di Gragnano“ savininko Antonino Moccia: „Jau turite Europos kilmės nuorodą ant pakuotės?“ Atsakymas: „Žinoma. Čia juk tokia garbė. Toks prestižas. Mums ir mūsų mažam miesteliui.“
Garbė. Prestižas. Mažas miestelis. Makaronai. Europa. Po galais. Tai gal vis dėlto darom juodos duonos šventę Daujėnuose? Nevėlu. Ir tas Europos nuorodas – mūsų gastronominio prestižo nuorodas ant etikečių – gal spausdinam kuo greičiau? Dar nevėlu.
