Ši vasara, sakyčiau, kol kas visai nebloga, – nereikia klausinėti iš kur pabėgėliai plaukia, iš kur teroristai braunasi, iš kur priešas žygiuoja, iš kur taifūnas atlekia, iš kur ledkalnis dreifuoja. Visi šitie iš kur šią vasarą nebūtini. Ir ačiū Dievui.
Klauskime: iš kur pienas kapučino puodelyje? Atsakymas: iš Lenkijos.
Klauskime: iš kur itališka mocarela? Atsakymas: iš Čekijos.
Klauskime: iš kur graikiškas vanilinis sūrelis? Atsakymas: iš Lietuvos.
Klauskime: iš kur krapai? Atsakymas: iš Italijos.
Klauskime: iš kur čiobreliai. Atsakymas: iš Izraelio.
Klauskime: iš kur alyvuogių aliejus? Atsakymas: iš... O kas ten žino...
Kaip matote – klausimai labai paprasti, kasdieniški. Kai kurie atsakymai – įdomūs, kiti dvelkia fantastika. Bet vis tiek: tai patys teisingiausi klausimai, kuriuos galime užduoti tol, kol pabėgėliai neplaukia, priešas nežygiuoja, taifūnas neatlekia.
Maisto kilmė, klaustukas „iš kur?“ ir yra svarbiausias maisto klausimas. Visomis prasmėmis: kokybės, kainos, skonio, ekologijos, sveikatos. Prekiautojai maistu muistosi, bet rašo iš kur. Kartais rašo teisybę, kartais – pusę teisybės, retsykiais meluoja. Labai dažnai sako „nu, nežinau“ ir įbeda į tave priekaištingą žvilgsnį tarsi norėtum žinoti ne kiaulienos šonkaulių kilmę, o pardavėjo seksualinę orientaciją.
O juk visai neseniai, prieš 10–15 metų viso šito maistinės geopolitikos šaršalo nebuvo, ir visi gerai gyveno. Maisto prekeiviai nerašė iš kur, maisto pirkėjai nesidomėjo iš kur ir nei vieni, nei kiti nervų sau negadino. Galų gale jeigu norėjai galvoti, kad svogūnai, kuriuos mama Kalėdoms kepina prie silkės yra savi, lietuviški – galvok ir toliau, niekas nedraudžia. Taip patogiau. Geriau nežinoti arba bent mamai apie svogūnų „iš kur“ nieko nesakyti, nes ji niekada nėra buvus Leridoje (Lleida, Ispanija). Nebent Liepojoje.
Dabar – kiti laikai. Atidarykite namų šaldytuvus. Ką ten pamatysite? Nežinau, ką jūs matote, bet aš matau pasaulio politinį žemėlapį: Ekvadoras, Graikija, Šveicarija, Kinija, Italija, Estija, Belgija, Prancūzija, Kanada. Pasaulio čempionatas. Kokio sporto? Tokio, kuris vadinasi ne football, o foodball. Jame, beje, lošia ir Lietuva. Tiesa, kukliai. Bet vėlgi: saviškiai mane nori įtikinti, kad konservuotų Viduržemio jūros midijų kilmės šalis yra Lietuva.
Aha, čia prekės ženklas „Viči“ pokerį su manimi lošia. Aš ne Guoga, bet toks skystas blefavimas man primena Argentinos futbolistų pasirodymą Rusijoje.
Pernykštės vasaros foodbolo čempionatą laimėjo IKI tinklo avietės iš Portugalijos. Šįmet nustebino Maxima: švieži krapai iš Italijos! Įdomu tai, kad italai nevalgo ne tik šaltibarščių, bet ir krapų. Žinoma, – kas ieško, tas suranda. Suradęs atsiveža į Lietuvą ir parduoda. Kitąmet galimai nugalės šaldyti virtų bulvių didžkukuliai su mėsa iš Urugvajaus, – ką čia gali žinoti, pasaulis yra platus.
Kokie bebūtų smagūs maisto geografijos marazmai – Viduržemio jūros midijos iš Lietuvos, Portugalijos avietės arba krapai Lietuvoje, bet mes tai žinome. Į klausimą „iš kur?“ anksčiau ar vėliau randame teisingą atsakymą (su 30 proc. paklaida). Išsikovojome nekvestionuojamą teisę papurtyti mamą, kepintais svogūnais kvepiančią Kalėdų idiliją ir griežtai paklausti: „Ar žinai iš kur šios svogūnų galvos, kurias pjaustydama tu verkei? Nežinai? Privalai žinoti! Iš Ispanijos!“
Todėl man keista: atėję pietų į kavines ir restoranus žmonės savo noru praranda orientaciją. Išjungia gastronominę navigaciją ir maloniai grįžta į maisto Antiką, kai niekas nesidomėjo maisto kilme. Turguje kažkodėl klausia ne vienas ir gana nuožmiai: „Kiauliena iš Lenkijos?“, o, tarkime, pajūrio restorane moka pinigus ir žinoti nenori.
Tarsi kažkur būtų parašyta: restorane uždrausta aiškintis, ką burnon dediesi sau, ką dedi savo vaikui ir savo meilei.
Netgi lyderiai iš geriausių restoranų trisdešimtuko ir tie nebūtinai patenkina šį nepadorų smalsumą. Prieš keletą metų Vilniaus „Sweet Root“ pirmą kartą Lietuvos istorijoje greta valgiaraščio padėjo ūkininkų kortą. Bet revoliucija neįvyko. Tiesa, atsirado diplomatinių reveransų, pvz. – „plokštainis iš lietuviškų bulvių“. Patikėjote? Aš ne. Lietuviškos bulvės yra tokia pati abstrakcija kaip ir europietiška virtuvė. Arba pasaulinis gėris. Arba kosminė jėga.
Kartą, kai vieno prabangaus Druskininkų SPA restoranui pasiūliau rašyti iš kokių bulvių pagaminti cepelinai, stojo mirtina tyla. Kaip tai iš kokių? Kam tai rūpi? Svarbu, kad skanu. Ne, mielieji, bulvės neaugo nei kosmose, nei laboratorijoje. Jos augo žemėje. Kokioje? Smėlėtoje Dzūkijos ar molingoje Aukštaitijos? Kieno rankos jas kasė?
Geriausių restoranų trisdešimtuke palikčiau tik tuos, kurie visa tai rašo. „Džiaugsmas“ rašo, „Sweet Root“, tikiuosi, teberašo. Kiti? Vieni rašo, kad artišokai yra iš Jeruzalės, bet nerašo iš kur elnias. Kiti rašo, kad žuvis gaminta „a la Liguria“ su kalamatos alyvuogėmis, kurių Ligūrijoje – nė kvapo. Treti patikslina ryžių kilmę -„risotto“ ryžiai, bet tokie neegzistuoja.
Šią vasarą imkimės presingo. Aistringai, piktai, aršiai, įkyriai, antipatijos pritvinkusiomis veidų išraiškomis klausinėkime. Iš kur pienas? Iš kur aliejus? Iš kur bulvės? Iš kur makaronai? Iš kur ėriena? Iš kur avietės? Iš kur krapai? Iš kur svogūnai?
Iš kur? Iš kur? Iš kur? Nesiliaukime. Nenurimkime.
Kas iš viso to išeis? Nežinau. Galbūt nieko gero. Galbūt viso labo šaldytuvuose turėsime tik margą pasaulio žemėlapį su kaip visada mažyte Lietuva, ir ji bus pagardinta šviežiais itališkais krapais. Pradžiai – tiek.
