Turbūt jau pastebėjote – Lietuvoje vėl atgimė „Armėnų radijas“. Labai juokingi ir šiek tiek mažiau juokingi anekdotai vėl pasakojami universitetuose, troleibusuose, poliklinikose.
Ar matėte – karikatūrų žanras vėl klesti. Po feisbuką klajoja karikatūra, kurioje vaizduojamas akiniuotas ponas plėšantis lapus iš storos knygos. Bibliotekininkė piktinasi: „Ar išprotėjote? Kodėl plėšote Biblijos lapus?“ Akiniuotas ponas atsako: „Alkoholio reklama draudžiama. O ar gali būti didesnė reklama, kai dvasinis lyderis verčia vandenį alkoholiu specialiai masinėm progom“.
Atsirado ir naujoviškų ironijos formų. Tarkime, figos lapo idėja, kurią vizualiai vysto Vilniaus baras „Meatballs“: „gėdą“ – butelių etiketes – pridengia sveikatos ministro nuotraukomis „en face“. Ir dar naujiena: vėl prasidėjo koduotos kalbos laikotarpis. Viena alaus darykla prabilo nelabai suprantama kalba, kurią visgi supranta tie, kurie dar turi humoro jausmą: „Lgiyai prieš mteus mes Jus spaižuinnodme su Pilumjbui –– aoristkrtaiokšs klimės papsratu dbikinnaru iš Pomnaeol“.
Mes grįžtame. Tai rodo atgimęs publicistikos žanras – Ezopo kalba. Toks pasakojimo būdas, tokia loginė konstrukcija, kurioje nedraudžiami žodžiai perteikia draudžiamus reiškinius. Tarkime, toks tekstas: „Šį šernienos kepsnį reikėtų matyti lėkštėje netoli indo su tamsiu Toskanos regiono produktu iš „sangiovese“ uogų“.
Sovietmečio anekdotų neužgniaužė NKVD. Verygmečio karikatūrų neužgniauš NTAKD.
Juokinga. Ir žmonės vėl juokiasi. Joks režimas, jokia partija, jokie departamentai nepajėgūs uždrausti žmonėms juoktis. Tada ir dabar. Ridentem dicere verum – rašė Horacijus „Satyrose“: juokas yra tiesos sakymas. Sovietmečio anekdotų neužgniaužė NKVD. Verygmečio karikatūrų neužgniauš NTAKD.
Anekdotai, karikatūros, Ezopo kalba yra tas natūralus giluminis visuomenės saugiklis, kuris „iššoka“ tada, kai įsivažiuoja cenzūra. Cenzūra yra tai, ką išgyvenome, ko nekentėme ir ką jau spėjome pamiršti. Cenzūra pirmiausiai yra organas: tada – Glavlitas (Glavnoje literaturnoje upravlenije), dabar – Narkotikų departamentas.
Cenzūra yra paranojinis nerimas „o jeigu suklysiu?“, „o jeigu ne taip parašysiu“, „o jeigu mane baus?“. Apie tai rašė „Kukučio baladžių“ išradėjas Marcelijus Martinaitis knygoje „Lietuviškos utopijos“ („Tyto Alba“, 2003): „...cenzūra buvo giliausiai prasiskverbusi į įvairias institucijas, rašytojų kūrybą, kalbą, knygų skaitymą, žmonių santykius, galvoseną, stiprino šizofreniškus persekiojimo kompleksus“. Argi ne? Argi šią nerimo žiemą mūsų visuomenė nėra šizofreniškai suskaldyta į dvi neapykantos pritvinkusias stovyklas – alkoholikus ir abstinentus?
Argi šią nerimo žiemą mūsų visuomenė nėra šizofreniškai suskaldyta į dvi neapykantos pritvinkusias stovyklas – alkoholikus ir abstinentus?
Cenzūra – nebūtinai žurnalų puslapių plėšymas. M.Martinaitis perspėjo: „Cenzūra buvo ne vien grėsminga, bet ir absurdiška, net, sakyčiau, – mitologiška, įvedė daugybę ritualinių tabu. Maginės reikšmės teikta žodžiams, ženklams, simboliams... Vis dėlto tos ritualinės nesąmonės buvo gerai apgalvoti dalykai. Net kaimiečių vartotas žodis laukas pradedamas vadinti „masyvu“, pienas – „gyvulininkystės produktu“, linas – „technine kultūra“... Ir dabar vyksta tai, kas vyko tada: iš bendrinės kalbos braukiamos ištisos leksemos: žodžiai, pavadinimai, geografinės vietovė, ūkio sritys, ritualai, tradicijų aprašymai.
Cenzūra – tai arogantiškos galios demonstravimas. Organo pergalė prieš pilietį. Susireikšminusio iki begalybės cenzoriaus sugalvota schema, kurios nesupranta niekas, išskyrus jį patį. Tomas Venclova straipsnyje „Žaidimas su cenzoriumi“ be gailesčio atskleidžia cenzoriaus vidinį pasaulį: „Jis nėra visažinis ir aiškiaregis Dievas: priešingai, jo žinojimo lygmuo bei proto galybė kartais menkesni, negu vidutinio rašytojo ar vidutinio skaitytojo. Galima pagaminti tokį subtilų tekstą, kad cenzorius jame nesusigaudys“.
Būtent tai dabar vyksta. Vyno ekspertas Petras Jarašūnas „čiupinėjo“ Narkotikų departamento specialistų kompetenciją: nusiuntė savo straipsnį „Kaip išsirinkti vyną iškylai gamtoje“ klausdamas, ar toks straipsnis neprieštaraus reklamos draudimui. Atsakymas: kadangi minimi alkoholinių gėrimų pavadinimai, tai tokia informacija laikoma alkoholio reklama. Išvada: publikuoti draudžiama.
„Tačiau straipsnyje neminimas nė vienas pavadinimas – tik geografinės nuorodos ir regionai“ – stebisi P.Jarašūnas. Kodėl taip yra? Akivaizdu, kad cenzoriui trūksta kompetencijos atskirti gėrimo pavadinimą nuo geografinės nuorodos.
Užtat cenzoriui netrūksta institucinės galios primesti siauraprotiškas interpretacijas. Todėl visiškai be reikalo pečiais trauko džiną iš butelio paleidę Alkoholio kontrolės įstatymo kūrėjai. Prezidentė nepasirašė dėl žurnalų plėšymo ir privalomo šampano pilstymo į grafinus? Ne, nepasirašė. Bet NTAKD mašina jau važiuoja, didina apsukas. Dabar jau ji tvarkys reikalus ir Lietuvos įvaizdį. Alkoglavlitas vertins, interpretuos, pateiks išvadas dėl to, kaip pilstyti, į ką pilstyti. Kokios geografinės nuorodos ir kokie vardai „trenkia“ alkoholiu, kas yra „objektyvi istorinio, pažintinio, mokslinio pobūdžio informacija“. Ką bausti, ko pasigailėti, ką užgniaužti.
Kokie bus vertinimų kriterijai? Kuo jie paremti? Kas jų autoriai? Kada ir su kuo buvo aptarti? Neklauskite. Anekdotai apie cenzūrą todėl ir kuriami, kad cenzoriai į klausimus aiškiai neatsakinėja. Sukuria multiplikaciją ir tiek žinių. „Duokite mums žmogų, o straipsnį mes pritaikysime“. Kažkur girdėta, ar ne? Tas žmogus gali būti, pavyzdžiui, Angelo Gaia. Arba vienuolis Pérignonas. Kadangi šie žmonės gamina/gamino alkoholį, cenzūra juos užbanins. Ir taškas. Nes šių žmonių nelaimei, jų pavardės atsidūrė etiketėse ir tapo prekės ženklais.
Kas bus, kai kitąmet mūsų palaiminti iš Romos atvykęs popiežius Pranciškus pasakys tai, ką viešai pasakė jungtuvių šventę planuojančiam jaunimui: „Gilaus tos dienos džiaugsmo motyvą jums nurodo Evangelija pagal Joną. Atsimenate Kanos jungtuvių stebuklą? Tam tikru šventės momentu baigėsi vynas, ir šventė atrodė sugadinta. Įsivaizduokite šventės pabaigą arbatos gėrimu. Ne, taip negerai! Be vyno nėra šventės!“
Įsivaizduokime NTAKD vadovybę svarstančią, ar tokie popiežiaus pareiškimai yra alkoholio reklama. Svarstyti nėra ką: pagal sukurtus ir galiojančius cenzūros kanonus vynas negali būti siejamas su švente. Nebent išimties tvarka Vatikanui būtų išsiųstas laikinas leidimas tą daryti. Pasaulis, žinoma, springtų iš juoko. Bet čia jau būtų pasaulio problema, ne mūsų.
Visoje šioje erzelynėje alkoholio įstatymo kūrėjai turėtų prisiimti atsakomybę dėl dviejų dalykų. Dėl Lietuvos šimtmečio proga iki beprotybės supriešintų žmonių. Ir dėl staiga atsivėrusios prarajos tarp mūsų valstybės, tapusios vakarietišką pakantumą atstūmusia ideologine blaivykla ir kito pasaulio. Tas kitas pasaulis, kurį iki 1990-ųjų matėme kino filmuose, skaitėme knygose, tas pasaulis vėl pradėjo nuo mūsų pavojingai tolti.
Taigi, grįžtame. Ten, kur jau buvome. Štai kodėl mieli anekdotų kūrėjai, karikatūrų piešėjai, feisbuko trubadūrai, – atėjo jūsų valanda. Nes idiotai nebijo nei Dievo, nei Prezidentės. Idiotai bijo nebent jūsų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lyg iš komedijos: kaip Lietuvos restoranai, barai ir aludės pasitelkė fantaziją
