Tas nuolat šiek tiek kritiškas gurmė pasaulis nelabai nori tikėti, kad šimtas kvadratinių metrų su pomidorų, paprikų, špinatų lysvėmis bus tinkamas podiumas būsimosios firstlady „Louboutin“ aukštakulniams.
Kad išrinktasis prezidentas ir jo šeima valgys teisingai, sveikai ir ekologiškai.
Kad asmeniniu pavyzdžiu mokys Ameriką nešvirkšti kečupo protuberantų ant pervirtų spagečių.
Kad subtilus gastronominis Amerikos auklėjimas prezidentiniame lygmenyje ir tokie projektai kaip Let'sMove! – deburgerizuotas maistas mokiniams bus tęsiami.
Nuolat kritiškai nusiteikęs gurmė pasaulis dabar šiek tiek pasimetęs. Jis įprato traukti per dantį prezidentą Obamą už jo mitybos elitiškumą. Jeigu jau reikia gardinti mėsainį garstyčiomis, tai tik Dižono. Jeigu jau reikia naudoti balzaminį actą, tai tik Modenos – tradicinį. Ir taip toliau.
Labiausiai Amerikai nusipelniusio personažo medaliu Obama apdovanojo ką? Bestselerių rašytoją Stepheną Kingą? Taip. Bet tą patį medalį gavo ir Kalifornijos restorano „Chez Panisse“ virtuvės šefė, Amerikos „Slow Food“ lyderė Alice Waters. Ir niekas pernelyg nesistebėjo. Nes Ameriką valdė prezidentas gurmė...
Juk dabar Ameriką valdys tas, kuris maitinasi antigastronomija, arba tais dalykėliais, kuriuos amerikiečiai vadina „snack“. Donaldas pats prisipažino.
Ką dabar kritikuos gurmė pasaulio bambekliai? Juk dabar Ameriką valdys tas, kuris maitinasi antigastronomija, arba tais dalykėliais, kuriuos amerikiečiai vadina „snack“. Donaldas pats prisipažino.
Kita vertus, respublikonai niekada neslėpė nuo rinkėjų, kad mielai eina pietauti tokiame labai amerikietiškame restoranų tinkle „Chick-fil-A“. Žvilgtelėjau į tokio labai amerikietiško skanėsto „Chicken Deluxe Sandwich“ ingredientus: jiems išdėstyti reikia net 13 eilučių. Stulbinanti monosodiumogliutamatų, monokalcio fosfatų kombinacijų įvairovė. Ją bandė išguiti Obama ir demokratai. Žinome, kuo visa tai baigėsi – jie patys buvo išguiti.
Kas toliau? Politikos apžvalgininkai užsimena apie galimą dviejų didelių valstybių suartėjimą. Tuo tarpu gurmė pasaulis užsimena apie galimą JAV ir Rusijos gastronominį supanašėjimą. Ta prasme, kad abi toliau stebins pasaulį itin prasta mityba. Nes toks nelogiškas, pasirodo, yra proporcijų dėsnis: kuo daugiau karinės galios, tuo menkesnė skonio kasdienybė. Ir atvirkščiai...
Na, bet jeigu manote, kad šį niaurų savaitgalį aš užsivedžiau kritikuoti prezidentą (Mc) Donaldą ir amerikietiškąją mitybos viziją, tai jūs klystate. Priešingai. Ketinu giedoti odę hamburgeriams. Pateikti tris hamburgerio paradoksus.
Pirmasis neliečia amerikiečių, užtat liečia mus. Antrasis liečia amerikiečius ir šiek tiek mus. Trečiasis liečia visus.
„Hamburgeris yra mūsų nacionalinio identiteto apraiška“. Taip rašo kas? Anthony Bourdainas. Talentingiausias amerikiečių gastronominės publicistikos rašytojas. Ilgametis virtuvės šefas. Kyla klausimas: kas mums – lietuviams suteikė moralinę ir politinę teisę atimti iš Amerikos nacionalinio identiteto jo prigimtinį pavadinimą? Perkramtyti pasaulį užkariavusio patiekalo istoriją taip, kad nebeliktų jokios užuominos į jo kilmę, į geografinę nuorodą, į visą tai, ką labai griežtai saugo ir reglamentuoja Europos gastronominių nuorodų teisinis mechanizmas. Atimti iš istorinio patiekalo jo pavadinimą – kaip žmogų nuogai išrengti.
Išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas – kietas vyras. Jeigu jis sužinos, kad yra tokia šalis, kurios lingvistinis kukluksklanas sudorojo hamburgerį, tos šalies diplomatai turės darbo. Taigi, pirmasis hamburgerio paradoksas: jis ir toliau nori būti hamburgeriu. Pats laikas mums išmesti mėsainius į kalbinių marazmų sąvartyną.
Pats laikas mums išmesti mėsainius į kalbinių marazmų sąvartyną.
Antrasis hamburgerio paradoksas. Amerikietiškas. Anthony Bourdainas apie jį rašo savo naujausioje knygoje „Medium Raw“: „Lėtas, šliaužiantis „hamburger boutique“, „hamburger disign“ marazmas ir jo įtaka“. Supratote? Varguolių maistas pakliuvo į nagus gastronomijos snobų įgeidžių tenkintojams. Ir štai – kūrybinio proceso rezultatas: „Dizainerių kurtas hamburgeris, – tas, kurį jūs norėsite nupirkti savo vaikui, tas, kurį jūs valgysite ir visi matys, kad jūs jį valgote, tas, hm, hamburgeris kainuos 25 dolerius“, – juokiasi A.Bourdainas.
Ar jis – hamburgeris vertas tokių pinigų? Šis klausimas iškils būtent dabar, kai tradicinės amerikietiškos virtuvės ir geros šeštojo – septintojo dešimtmečio Amerikos fanas persikels į Baltuosius rūmus. Kai Amerika vėl taps Amerika. Be „fois gras“, be Albos trumų, be reveransų prancūzams ir italams, molekulinei virtuvei, be gastronominių nepilnavertiškumo kompleksų. „Kur gi jis prapuolė – senas, mielas, tradicinis amerikiečių hamburgeris?“ – melancholiškai dairosi Anthony Bourdainas. Ir tai, matyt, bus antrasis hamburgerio paradoksas: grįžimas prie ištakų. Be jokios dramos ir spektaklio.
Artėjame prie trečiojo paradokso. Matome, kad kotletas įspraustas tarp dviejų bandelių pavargo nuo pseudogurmaniškų išsikalinėjimų – su gorgonzola, su juodaisiais ikrais, su ekologiškais Tropėjos svogūnais, su Kamuto miltų kvietinėmis bandelėmis, su Dukano stiliaus kečupu, su upelyje žvejoto upėtakio filė... Stop. Tai buvo mūsų problema, o ne jų – amerikiečių. Mėsainis arba burgeris, su drama ar be jos, tapo išsigelbėjimu tiems, kurie virtuvę įsivaizdavo supaprastintai – kaip madingų ingredientų rinkinį sudėliotą pagal tam tikrą formulę. Ką diktuoja fantazija – tą ir dedi. Nes fantazijai, kaip ir meilei – ribų nėra.
Tai buvo išsigelbėjimas ir tam tikriems valgytojams. Tiems, kurie neturi laiko gilintis į sudėtingus patiekalus, į restorano ritualus. Tiems, kurie restorane nesusipranta servetėlę nuo stalo perkelti ant kelių arba nepatogiai jaučiasi, kai tą padaro padavėjas.
Mėsainis – burgeris – hamburgeris buvo primityvios XIX amžiaus Hamburgo uosto jūreivių virtuvės grynuolis. Galiausiai XXI amžiuje tapo prabangos surogatu, kuriam nusilenkė tokios virtuvės žvaigždės kaip Gordonas Ramsay ir kiti superšefai. Panelė negali sau leisti Gucci suknelės? O marškinėlius su auksu išsiuvinėtomis raidėmis GUCCI gali sau leisti? Gal ir gali. Lygiai taip tie, kurie negalėjo sau leisti Gordono Ramsay degustacinio meniu griebdavo į delną firminį Gordono Ramsay burgerį. Ir ramu.
Dabar superburgeris, manau, vėl taps hamburgeriu. Nuolankiu tarp dviejų bandelių įspraustu kotletu.
Tikrieji gurmė grįš į restoranus, paims į rankas šakutę ir peilį.
Garsūs šefai nebekurs prabangos surogatų.
Amerika eis savo skonio keliais. Europa – savo. Tokia prezidento Donaldo Trumpo gastronominė misija man visai patiktų.
