Kol kas girdisi ta sena melodija, – pamenate sovietinį multiką apie katiną, gudriai murkiantį taikaus sambūvio ir draugystės formulę, kuri prasideda „davajte...“ ? Na, tarkime, mes suprantame, kad vyksta rokiruotės, manevrai, svetimo elektorato viliotiniai ir panašiai. Kandidatai į Daukanto aikštę tobulina rinkimų kampanijos strategiją, ir ten, matyt, stebuklai bus užskaitomi. Netgi tokie kaip aršių varžovų atvirtimas į artimus sąjungininkus.
Sakykime, jie ten susitars. Ir tada man, o gal ne tik man, gal dar kažkam rūpi štai kas: ar tai reiškia, kad mus ir toliau sveikatins? Specialiuoju ekspres būdu – „valstietiškai“. Grubiai ir be ceremonijų. Toliau blaivins tuos, kurie kovoja už saikingumą? Toliau vaikus maitins taip, o ne kitaip? Toliau tokius, o ne kitokius vaistus leis arba draus? Ir dar papildys draudimų sąrašą keliais naujais punktais?
O Dieve, nejaugi tai nesibaigs liepos 12 dieną?
Šiomis dienomis ne vienas politikos apžvalgininkas pasakoja apie žaliųjų „valstiečių“ krizę, trečiuosius prapiltus rinkimus belaukiant ketvirtųjų, apie stipraus kandidato silpnumą didžiuosiuose miestuose. Kodėl būtent didžiuosiuose? Kodėl būtent Vilniuje stiprus valstiečių kandidatas tesurinko 14 procentų? Prisiminkime nuo ko viskas prasidėjo. O prasidėjo nuo to, kad mus sukiršino ir supriešino. Suskirstė į blaivius lietuvius ir į lietuvius – girtuoklius. Raudona demarkacine linija perbraukė sekmadienį: iki trečios popiet ir po trečios popiet.
Tai ko čia dabar stebėtis, kad Vilnius, didieji miestai ir vyno kultūros šviesuomenė, visi tie, kurie pasakė „Mes ne ligoniai“ pašiaušė skiauterę ir kietai sučiaupė lūpas?
Štai ką rašiau tomis apmaudo dienomis: „Ką sako trečiasis Dievo įsakymas? Žiūrint į eiliškumą – jis netgi svarbesnis už ketvirtąjį (gerbk tėvą ir motiną). Už penktąjį (nežudyk). Už šeštąjį (nepaleistuvauk) ir septintąjį (nevok). Trečiasis įsakymas liepia: švęsk sekmadienį. Diktuodamas Mozei ant Sinajaus kalno dekalogą Dievas nesakė, kad sekmadienį švenčiant reikia prisigerti. Bet kažin ar jis numatė, kad 2016 metais po Kristaus gimimo bus tokia krikščioniška šalis, kurios gyventojas septintąją savaitės dieną po 15 valandos negalės nusipirkti vyno vėlyvų pietų stalui“.
Ar pamenate apie ką diskutavome valstiečių galios apogėjuje? Šnabždėjomės: jetau, galėsime ar negalėsime teatre klausydami naujametinės „Traviatos“ per pertrauką pakelti taurę briuto? O ar pamenate, kaip psichiatras A.Veryga ėmėsi svietą ir alkoholio akcizus lyginti? „Dekretinis silpnesnių gėrimų „pastiprinimas“ yra nei Skandinavija, nei Amerika. Ir netgi ne pijokaujanti Rusija. Alaus ir vyno virsmas degtine yra didelė mažos šalies beprotybė“ – rašiau 2016 metų gruodžio 16 – ąją, šeštadienį.
Tai ko čia dabar stebėtis, kad Vilnius, didieji miestai ir vyno kultūros šviesuomenė, visi tie, kurie pasakė „Mes ne ligoniai“ pašiaušė skiauterę ir kietai sučiaupė lūpas? Mes tikrai ne ligoniai. Nors ką gali žinoti. Aš vis tik manyčiau, kad toks, va, paaiškinimas yra skirtas nelabai sveikiems: Siekiant tinkamai įgyvendinti nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas Departamentas rekomenduoja atidaryto, tačiau galutinai neišpilstyto alkoholinio gėrimo butelio (pvz. šampano ar vyno) klientams ant stalo nepalikti, o jo išpilstymą užtikrinti viešojo maitinimo įmonės darbuotojams. Pagarbiai, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas“.
Užduosiu kitą klausimą: kokius pojūčius, kokias mintis jums sukelia šie žodžių junginiai: sveikatinimo idėjos, konkursas „Sveikatiada“, sveikos gyvensenos kultūra, tikra mityba? Sveikos gyvensenos komisija? Apima džiaugsmas? Purto euforija? Ženkliai pagerėja nuotaika? Jaučiate kaip kraujospūdis normalizuojasi?
Puiku, važiuojame toliau. Neužmirškime, kaip dietologo funkcijas perėmusi vyriausybė užsimanė keliais biurokratų parašais sutvarkyti cukraus suvartojimo kreives. Mes, žinoma, vėl smarkiai įsitempėme. Supratome: valdžia norėtų, kad mes sutilptume į tvarkingą PSO (Pasaulio Sveikatos Organizacija) grafiko langelį. Bet ką mums su mumis pačiais daryti, jeigu mes į tą langelį taip staigiai nepralendame? Viskas aišku: dar daug visko reikės neparduoti, apriboti, uždrausti. Nes PSO ir jos agentai teisūs – cukrus sukelia priklausomybę. Kaip ir „Veuve Cliquot“ prancūziškas šampanas...
O tada į mūsų šaldytuvus pamėgino įsisukti pamenate kas? Jeigu pamiršote, – priminsiu: ponas Almantas Kranauskas. Sveikatos apsaugos ministerijos fizinio aktyvumo ir mitybos strategas asmeniškai pasveikino „rakto skylutę“, kuri buvo suteikta „sveikajam“ lietuvybės margarinui (minkštas, mažo riebumo, nehidrintas, skanus, prisotintas vitaminų, lengvai virškinamas, technologiškai pažangus).
SAM prarado skandinaviškąjį orientyrą. O norą nurodinėti, kaip gyventi ar prarado?
Buldozerinis valstiečių sveikatinimo planas – chuliganas mus turėjo priartinti prie skandinavų, todėl buvo pradėta operacija „sviesto anšliusas“. Prisimenate tas audringas dienas, kai feisbuke mirgėjo deklaracijos „je suis lietuviškas sviestas“? Bet pasaulis nestovi vietoje, skandinavai taipogi. Naujoji Norvegijos sveikatos ministrė Sylvi Listhaug sako, kad neketina vaidinti „moralės policijos“ ir nenori žmonėms nurodinėti, kaip gyventi. SAM prarado skandinaviškąjį orientyrą. O norą nurodinėti, kaip gyventi ar prarado?
Šis klausimas lieka aktualus. Ypač prieš antrąjį prezidento rinkimų turą. Du kandidatai kuždasi, kad gal ir galėtų draugiškai sugyventi su ta komanda, su tuo komandos vadovu, kuris neatvažiavo į Dainų šventę paragauti „Brunera“ firmos maisto skirto mūsų dainorėliams. Beje, kai tariu šiuos pavadinimus – „Pontem“, „Brunera“ (šios įmonės buvo oficialiai kviečiamos bendradarbiauti su šokoladinių sūrelių bano ir sviesto anšliuso ministerija), ką jaučiate ir ką galvojate? Koks skonis burnoje?
Prancūzų antropologas Claude Lévi-Strauss‘as perspėjo: „Kas ir ką bešnekėtų, žmogus yra visavalgė būtybė, todėl jo maistas turi būti ne tik „skanus valgyti“, bet „skanus apmąstyti“. Aš balsuočiau už tą kandidatą, kuris šia tema kažką garsiai pamąstytų. Ir apsaugotų mus nuo tolimesnio sveikatinimo specialiuoju – profesionaliuoju – ekspres būdu („valstiečių“).
