Nes pas mus, kaip ir užsienyje, gal kiek lėčiau, bet po truputį dėliojasi spalvingas virtuvės šefo įvaizdis. Dėliojasi tokia schema: smagus vakarėlis – garsūs žmonės – graži aplinka – blizgi pramogų žiniasklaida. Pasigauni schemą ir važiuoji... Tampi garsiems žmonėms garsius patiekalus gaminančiu garsiu šefu. Vis dažniau girdisi svajingi pretendentų pareiškimai: „Ir aš noriu būti garsus virtuvės šefas“.
Puiku. Važiuojame pas garsų šefą Pietro Parisi. Jam – 36 metai, pats tas kulinarinio talento sprogimo amžius. Ir CV tai patvirtina. Duok Dieve, visiems tokios karjeros! Vos 14 metų jau dirbo restorane. Sulaukęs 16-os atsidūrė Milane – garsiausio Italijos šefo Gualtiero Marchesi restorano virtuvėje. Dar po kelių metų Pietro važiuoja į Paryžių ir pakliūva į haute cuisine – aukštosios virtuvės olimpą – super šefo Alaino Ducasse restoraną. Tapo mėgstamiausiu premjero Nicola Sarkozy ir jo žmonos Carlos Bruni šefu.
Šou pasaulio reflektoriai užsižiebia ir spindi vis smarkiau. Reikia pinigų? Pinigai yra. Dideli pinigai. Kur? Dubajuje, septynių žvaigždučių viešbutyje „Burj Al Arab Jumeirah“. Galiausiai Alainas Ducasse vėl kviečiasi jauną, talentingą italą į Paryžių, siūlo jam sous chef poziciją. Tada kažkas įvyksta. Pietro sako „ne“ prancūzui, kuris vienintelis pasaulyje turi tris restoranus su trimis „Michelin“ žvaigždėmis. Sako „ne“ Dubajui, „ne“ septynių žvaigždžių viešbučiui.
Klausiu Pietro: ką tau pasakė Alainas Ducasse, kai tu jam pareiškei, jog nori grįžti? Šefas šypteli:
„Jis neteko žado ir galiausiai pasakė: Pietro, tu esi beprotis“.
Pietro važiuoja namo. Kur namo? Į mados sostinę Milaną? Į Romą? O gal į Holivudo pamėgtą Kaprio salą arba Sorentą? Ne. Pietro važiuoja namo, į tokį miestuką netoli Vezuvijaus, kuris vadinasi Palma Kampanija.
Štai aš dabar dairausi po šią Viešpaties pamirštą vietą. Palma Kampanija... Kažin, ar įmanoma įsivaizduoti kažką liūdnesnio: siauros, duobėtos gatvės, pradėti ir nebaigti statyti namai, mažos daržovių krautuvėlės, aplamdytos mašinos. Tai dalykai, kurie matyti. Bet dar yra dalykai, kurių nematyti. Čia tvarkosi ir gyvenimą tvarko camorra – Neapolio mafija.
Klausiu Pietro: ką tau pasakė Alainas Ducasse, kai tu jam pareiškei, jog nori grįžti? Šefas šypteli: „Jis neteko žado ir galiausiai pasakė: Pietro, tu esi beprotis“. Kokius trejus metus atrodė, kad prancūzas teisus. Pietro perėmė nudrengtą piceriją, bet norinčių jam kepti picą neatsirado. Tada jis pats stojo prie krosnies. Tie pirmieji treji metai buvo siaubingi: Neapolio periferijoje, Pietų Italijos užkampyje žmonės nežino, kas yra fois gras, kas yra amuse – bouche. „Man teko keisti viską iš esmės. Teko prisiminti vaikystės skonius ir aromatus. Tai, ką gamino mano močiutė. Grįžti prie vietinių ingredientų, produktų ir suteikti jiems formą, eleganciją“.
Vietinių restoranų verslo žinovų verdiktas buvo šis: Pietro picerija išsilaikys daugiausiai tris mėnesius, o paskui jis varys atgal iš kur atvažiavęs. Prognozės nepasitvirtino. Iš pradžių žmonės ėjo valgyti picos ir pažiūrėti „į tą keistuolį, kuris atvažiavo iš Dubajaus“. Paskui ėjo valgyti gurmė picos. Po trejų metų užkampyje atidaryta picerija Era Ora (išvertus iš italų kalbos – atėjo laikas) tapo viena geriausių Kampanijos regione ir pelnė aukščiausius vertinimus Gambero Rosso picerijų gide.
Pietro, paskatintas sėkmės, Sarno miestelio centre atidarė tokį nei šiokį nei tokį restoranėlį – gurmė krautuvę, pavadino ją Nannina va in pescheria (senelė eina žuvies). Restoranėlis – tiesiai prieš mokyklą. Rytais čia sunku įsibrauti: Pietro daro mokiniams panino con prosciutto. Vienas toks sumuštinis su kumpiu ir buteliukas mineralinio vandens kainuoja 1 eurą. „Pietro, ką tu iš to uždirbi?“ – klausiu iš Dubajaus grįžusio šefo. „Nieko neuždirbu. Pratinu prie restorano savo būsimus klientus“.
Vietinių restoranų verslo žinovų verdiktas buvo šis: Pietro picerija išsilaikys daugiausiai tris mėnesius, o paskui jis varys atgal iš kur atvažiavęs. Prognozės nepasitvirtino.
Bet paskui pasibeldė tie, kurie ir turėjo pasibelsti – camorra. Vieną vakarą prie picerijos sustojo automobilis, pro duris įžengė vyrukas. „Laikas pradėti mokėti. Aš šiandien švenčiu sugrįžimo iš kalėjimo trejų metų sukaktį. Duok man pradžiai 50 eurų“. Pietro žmona ir dukra nuščiuvo – kas dabar bus? O buvo štai kas: Pietro mafijozą išvarė lauk, pasakęs jam: „Eik dirbti. Arba eik velniop!“ Iškvietė karabinierius, o incidentą aprašė feisbuke.
Tai buvo pirmoji pergalė. Palma Kampanijos žmonės pradėjo kitaip žiūrėti į virtuvės šefą. Pietro po truputį tapo miestelio autoritetu. Bet antroji kova buvo sunkesnė. Su pačiu savimi. Grįžęs iš Dubajaus virtuvės šefas svėrė 200 kilogramų. Jis visada buvo storulis. Užeidavo kompulsyvaus rijimo priepuoliai, ir jis paslapčia suvalgydavo 30 kruasanų. Dievino prancūzišką virtuvę, padažus. Galiausiai nusprendė valgyti taip, kaip valgo Vezuvijaus šlaitų kaimiečiai: žolės, salotos, daržovės, alyvuogių aliejus. Per trejus metus numetė 130 kilogramų ir parašė knygą, kuri tapo bestseleriu: „Apie virtuvę, kuri mane padarė lieknu“.
Šiandien Pietro Parisi yra virtuvės šefas, kuriam lenkiasi Vezuvijaus šlaitų žmonės. Jį mėgsta, gerbia, vertina jo nuomonę. Kai kas be jo tiesiog gyventi negali. Tarkime, vietiniai ūkininkai.
„Jis nuperka pomidorus tada, kai mes nebežinome, kur juos dėti. Sugalvoja kokį nors gudrų receptą, konservuoja gražiuose indeliuose su savo autografu. Arba atvažiuoja ir superka visus baklažanus tada, kai mes visi turguje pardavinėjame baklažanus, ir niekas jų neperka. Pietro visada turi netikėtų idėjų“, – pasakoja man Sarno turguje ūkininkai.
Buvęs Paryžiaus ir Dubajaus šefas – jų lyderis, jų žvaigždė. Bet Pietro neketina sustoti. „Aš noriu, kad apie šią vietą ir jos puikią virtuvę sužinotų pasaulis“. Jis tik ką atidarė savo vardo kulinarijos mokyklą „Villa Giudy“ ir pademonstravo užsienio žiniasklaidai, ką reiškia aukšto lygio virtuvės technika plius kokybiški produktai. Beje, pas jį į svečius, į Palma Kampaniją iš Monako buvo atvažiavęs ir pats Alainas Ducasse. Stebėjosi išvydęs, ką nuveikė jo mėgstamiausias mokinys.
Visą dieną pabendravęs su garsiu šefo Pietro Parisi pagalvojau: ir mums reikia tokių virėjų. Tokių virtuvės žvaigždžių, kurios norėtų tapti visuomenės žvaigždėmis. Lyderiais.
Palma Kampanija – Roma
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Grįžtame?
