Apie ką mes čia kalbame? Apie skonio vertybes? Apie garsių gamintojų produktus? Taip, – kalbame apie vandenį. Nes esame turtinga H20 karalystė. Turime beveik neribotus puikaus požeminio gėlo vandens išteklius. Turime 16 natūralaus mineralinio vandens pavadinimų. Turime stipriai mineralizuotus galiūnus, tokius kaip „Vytautas“. Turime vandenį iš gilių, labai gilių gręžinių, tokį kaip „Tichė“. Arba lengvus, gaivius itališkų ir prancūziškų stalo garsenybių konkurentus – „Neptūną“, „Rasą Light“, „Akvilę“.
Bet praėjusios vasaros prisiminimai – blogi. Labiausiai norėjosi gerti Milane, „Expo“ pasaulinėje parodoje. Plieskė 36 laipsnių karštis, dusino 90 proc. santykinė oro drėgmė. Štai ji – lietaus šalies buveinė, dekoruota vandens lašeliais. Dievulėliau, kaip norisi ne šalto „prosecco“, ne šalto alaus, o šalto „Vytauto“. Dailūs „Vytauto“ buteliai surikiuoti ant Lietuvos paviljono komisaro stalo. Komisaras pasiūlo ir atkemša.
Šaldytuvuose buvo visko. Alaus, kolos, fantos, abrikosų sulčių. Šaltos arbatos. Vyno – baltojo. Kai kur – netgi raudonojo. Nebuvo tik mūsų žemės sulčių – mineralinio vandens.
„Vytautas“ – kambario temperatūros. Kambario temperatūra – 36. Degustuoju stipriai mineralizuotą „Borjomi“, „S.Pellegrino“ ir „Perrier“ konkurentą. Pojūčiai – stiprūs. Sunkiai pakenčiami. Pašildykite „Vytautą“ iki 36 laipsnių ir pamėginkite.
Vėliau Druskininkuose – mineralinio vandens mieste atlikau paprastą eksperimentą. Dešimt kavinių, dešimt bandymų karštą vasaros dieną atsigaivinti vėsiu lietuvišku mineraliniu. Šaldytuvuose buvo visko. Alaus, kolos, fantos, abrikosų sulčių. Šaltos arbatos. Vyno – baltojo. Kai kur – netgi raudonojo. Nebuvo tik mūsų žemės sulčių – mineralinio vandens. Žinoma, buteliukas kambario temperatūros „Tichės“ – geriau nei puslitris karštos latės. Bet ne pats geriausias variantas.
Trijose iš dešimt kavinių supratingi baristos pasiūlė kompromisą – ledukų. Ledukai – ne iš „Tichės“, o iš „krano“ vandens. Jie tirpsta mineraliniame vandenyje, naikindami visą jo šarminį temperamentą. Dvejose vietose iš dešimt pasiūlė atšaldytos „Rasos“. Norėjosi verkti iš džiaugsmo. Penkiose vietose iš dešimt siūlė bent jau šaltos giros... Ką reiškia tas „bent jau“? Na, jeigu negali vairuoti, tai tada „bent jau“ ko nors spalvoto. Ko nors „skanaus“.
Nes vanduo – nespalvotas. (Beveik) be skonio. Be formos. Neįdomus, šlapias reikalas. Bet nepamirškime: esame dizainerių ir architektų tauta. Bespalvei ir beformei materijai galime suteikti spalvą ir praturtinti formomis. Praėjusią vasarą vyko neskelbtos vandens gražinimo lenktynės. Jas laimėjo vienas simpatiškas Vilniaus restoranas, patupdęs į plačius vyno balonus po vieną gyvą akvariumo žuvytę.
Tai, žinoma, buvo viso labo dekoracinis „ekstrymas“, gerti jo nereikėjo, bet labai gerai įprasmino tendenciją. Kita vertus, supainioti taurę ir paragauti mini akvariumo vandenuko nebuvo labai sudėtingas reikalas.
Mane domina šios vasaros H2O karalystės prognozės. Kokios bus madingos spalvos ir formos vandens ąsočiuose, taurėse? Manau, nebus apsiribota banaliais citrinų arba greipfrutų gabaliukais. Bus, matyt, įdomesnių vandens dekoravimo sprendimų.
Pernai Palangoje mačiau citrusų „šašlyką“ – ant iešmo suvertus trijų veislių citrusinius, efektingai panardintus į vandens ąsotėlį su „Rasos“ logotipu. Suprask, ištroškęs žmogau, – Dzūkijos gelmėse trykšta vidutinės mineralizacijos citrinų raugas. Šįmet galbūt plūduriuos arbūzai, melionai, papajos?
Restoranai klientus vis labiau stebina gastronomine išmone. Be rabarbarų ir burokėlių valgiaraščiai tiesiog sunkiai būtų įsivaizduojami. Restoranų išmonė paprastai baigiasi valgiaraščio gėrimų puslapyje. Nes vanduo – tai ne vynas, antrąsyk dieviško stebuklo, matyt, nebus. Galbūt todėl restoranai vandenį stumia toliau nuo vyno – gaivinančių gėrimų link. Va, – šiaip jau gana profesionaliai sudėliotas Vilniaus restorano „Neringa“ valgiaraštis: mineralinis vanduo atsidūrė šalia įvairių kolų. Sveikiausias pasaulio gėrimas – šalia labai vidutiniškai sveikų.
Gazuotas arba negazuotas. Tai dvi mineralinio vandens tipologijos, kurias išmoko netgi į lyderius pretenduojančių restoranų žmonės. Čia tokia pati išmintis kaip ir žinojimas, kad vynas yra baltas ir raudonas, o retsykiais būna ir rožinis.
Pojūčiai užsigeriant, tarkime, lietuvišką cepeliną su spirgais „Vytautu“ arba „Perrier“ yra vienokie, užsigeriant „Rasa Light“ arba „Neptūnu“ – kitokie. Netikite? Išbandykite vandens ir maisto derinius – atrasite skonio pasaulį.
Pasitaiko, kad mineralinių vandenų rikiuotė valgiaraščiuose pateikta atsitiktinės atrankos arba ką pasiūlys tiekėjas kriterijais. Tarkime, tokia: „Borjomi“, „Vytautas“, „Tichė“, „S.Pellegrino“. Visi gan stiprios mineralizacijos. Arba atvirkščiai: „Acqua Panna“, „Rasa Light“, „Neptūnas“. Visi lengvos mineralizacijos.
O juk pojūčiai užsigeriant, tarkime, lietuvišką cepeliną su spirgais „Vytautu“ arba „Perrier“ yra vienokie, užsigeriant „Rasa Light“ arba „Neptūnu“ – kitokie. Netikite? Išbandykite vandens ir maisto derinius – atrasite skonio pasaulį.
Pirmas klausimas, kurį užduoda padavėjas klientui, – apie vandenį. Paskui apie maistą. Paskui apie vyną. Klaida! Vynas ir vanduo taip pat derinami tarpusavyje. Įsivaizduokime, kad valgome Bretanės austres, užgeriame lengvu „muscadet“, o po šios harmoningos binomijos „S.Pellegrino“vandens bomba. Ji suniokos ne tik austrių, bet ir lengvo baltojo keliamus pojūčius.
Someljė pasaulio čempiono titulą laimėjęs Giuseppe Vaccarini man kažkada išdėstė vyno – vandens derinimo pamokas, kurių niekada nepamiršiu: „Vyną deriname prie maisto. O vandenį – prie vyno. Prie sunkių raudonųjų tinka vidutinės mineralizacijos vandenys, prie lengvų baltųjų – silpnos mineralizacijos...“
Neturiu pretenzijų, kad visi restoranai turėtų vandens kortą – tokią grakščią, protingą, profesionaliai pateiktą. Tokią kaip vyno. Bet natūralų mineralinį vandenį plakti su kola ir kitais pramoniniais burbulais nederėtų. Galų gale mineralinio vandens klausimas restorane galėtų būti sprendžiamas patriotiškai: tik lietuviški. Iš tų 16, kuriuos turime, galėtume susidėlioti idealią visų trijų mineralizacijos tipų vandens kortą.
Apie tai, kad vanduo – tai sveikata, šįsyk nieko neaiškinsiu, nes paprasčiausiai nusibodo mitybos specialistų rypavimai apie privalomus išgerti litrus. Taip, vanduo – tai sveikata. Bet vanduo – tai malonumas. Plaisir, kaip pasakytų prancūzai.
Vienas statistinis prancūzas per metus išgeria 150 litrų mineralinio. Vienas vokietis – 130. Kiek išgeria vienas statistinis lietuvis? Klausiau Lietuvos mineralinio vandens gamintojų asociacijos. Neatsakė. Gal nežino. Na ir tiek to. Vis vien esame H20 karalystė. Kol kas – su plūduriuojančiais spalvotais žaislais. Kai suaugsime – juos susirinksime ir išmesime.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Ką mums davė ir ko mus moko Italija?