Vieną negražią dieną moteriškas smalsumas nugalėjo, ir ji atidarė skrynią. Iš jos ištrūko penkios blogybės: senatvė, liga, pavydas, beprotybė ir nuodėmė. Žmonių gyvenimas pasikeitė. Į blogąją pusę.
Šiomis dienomis iš skrynios atbulom ropoja Marijono Mikutavičiaus – Vičiūnų krevetės. Mergelę Pandorą, matyt, priveikė smalsumas. Marijono skrynios gyventojus išlaisvino gurmaniški įpročiai ir visos mūsų mintys apie maistą.
2016–ieji į šalies istoriją įeis kaip didžiosios nacionalinės maisto erzelynės metai. Žiemą ji įsibėgėjo andante moderato rimtu, kai žiniasklaida aprašė pirmuosius Suvalkų link traukiančius maisto pabėgėlius. Paskui ritmas užkaito iki crescendo, o dabar jau aidi tragiška de profundis calafioris daržovių ir vaisių operos gaida.
Na, bet aš turbūt klystu. Nes nacionalinis erzelis, triukšmas ir įniršis, skirstymasis „už boikotą“ – „prieš boikotą“ vyksta ne dėl maisto. O dėl kainų. Nesvarbu ką valgyti. Svarbu už kiek valgyti. Nesvarbu kas lėkštėje – svarbu kiek atpigo arba kiek pabrango. Ir štai, gerbiamos ponios ir ponai, – nacionalinio maisto (kainų) erzelio kulminacija: patoso kupinu balsu šou meistras skelbia atidaręs Pandoros skrynią. Joje – dvigubai pabrangusios Vičiūnų krevetės.
Nesvarbu ką valgyti. Svarbu už kiek valgyti. Nesvarbu kas lėkštėje – svarbu kiek atpigo arba kiek pabrango.
Mano buvęs kolega iš vieno didelio dienraščio atidarė ne Pandoros skrynią, o blogo maisto konteinerį. Todėl perspėju: tie skaitytojai, kuriems maistas yra viso labo skaniai pigi arba neskaniai brangi prekė, tokia kaip litras dyzelino, kaip pakuotė sauskelnių, kaip gramas 585 prabos aukso, gali toliau nebeskaityti. Nesupras. Tie, kurie pradeda suvokti, kad Vakarus vejamės pirkdami mašinas su „euro 6“ emisijos varikliu arba elektromobilius, tie gal ir supras. Į Vakarus taipogi žengiame galvodami, ką valgome. Ir ko nevalgome, nes esame beveik vakariečiai.
Maždaug du trečdaliai rinkoje parduodamų krevečių atkeliauja iš pragaro. Jeigu jį pamatytume – kaip mat užspringtume, nors krevetė būtų visiškai tvarkingai išlukštenta. Tie du trečdaliai krevečių atkeliauja iš: Ekvadoro, Indijos, Vietnamo, Kinijos, Tailando, Indonezijos, Bangladešo.
Mielos, rausvos mūsų gurmaniškam stalui skirtos krevetės auginamos dirbtiniuose vandens telkiniuose, kuriuose kaupiasi vėžiagyvių ekskrementai, uždususios krevetės ir krevečių pašaro perteklius. Krevetės šeriamos specialiais žuvies miltais, kurie gaminami iš žuvies pramonės atliekų arba „trash fish“ – žuvimis, kurios netinka rinkai.
Mielos, rausvos mūsų gurmaniškam stalui skirtos krevetės auginamos dirbtiniuose vandens telkiniuose, kuriuose kaupiasi vėžiagyvių ekskrementai, uždususios krevetės ir krevečių pašaro perteklius.
Tam, kad užaugintum ir išmaitintum kilogramą gyvų vidutinio dydžio krevečių, reikia sugauti ir nudobti du kilogramus šviežios žuvies. Pramoninis vieno tvenkinio krevečių veisimo ciklas yra septyneri metai. Jam praėjus tvenkiniai paliekami likimo valiai. Jie tampa iki sąmonės netekimo dvokiančiomis vandens dykynėmis arba maliarinių uodų veisykla.
Naujų tvenkinių naujoms krevečių veisykloms problema sprendžiama labai paprastai: kertami tropikų miškai. Arba pajūrio zonų mangrovių atvašynai. Krevetės sudaro maždaug 20 proc. visos pasaulio žuvies pramonės produkcijos, todėl reikia vis naujų ir vis daugiau tvenkinių veisykloms. Bangladeše ne mažiau kaip 300 tūkstančių žmonių buvo priversti apleisti savo gyvenamąsias vietas ir užleisti jas krevečių bizniui. Pietų Amerikoje – Ekvadore iškirsta maždaug 70 proc. mangrovių miškų, o jų vietoje atsirado krevečių tvenkiniai.
Visi turbūt girdėjome, kad pramoniniu būdu auginamos lašišos maitinamos pašaru, praturtintu antibiotikais, nes nė viena normali, laukinė žuvis neatlaikytų fiziologinio intensyvaus auginimo streso. Niekas kažkodėl nekalba apie tai, kuo šeriamos intensyviai veisiamos tropinės Azijos ir Pietų Amerikos krevetės.
Niekas kažkodėl nekalba apie tai, kas augina mūsų stalui skirtus mielus vėžiagyvius. Tailando agentūros „Labour Rights Promotion Network” duomenimis, 19 proc. krevečių augintojų yra paaugliai, kuriems dar nesukako 15 metų, 22 proc. darbuotojų – paaugliai nuo 15 iki 17 metų. Taigi, beveik pusė didžiulės vargetų armijos, tiekiančios krevetes kalafiorinės infliacijos kamuojamai Europai – pilnametystės nesulaukę vergai.
Mano buvęs redaktorius Rimvydas Valatka savo komentare „Delfi“ portalui įsivaizduoja esą krevetes gaudo ant laivo nelabai išgalintys susimesti žvejai. Idealizmas, Rimvydai, idealizmas. Krevetes gaudo ne atskiri žvejai, o didžiulių ir pakankamai plėšrių žuvies pramonės kompanijų laivai. Jiems, grubiai, tariant „dzin“, kiek šviežios žuvies pražūva gaudant krevetes.
Taip, šiaurinės krevetės yra geresnis variantas Marijono skryniai ir gurmaniškiems poreikiams. Šiaurės jūrose krevetės gaudomos dugniniais tralais, jie sugaudo ne tik krevetes, bet viską, ką tik užkabina tankus tinklas.
Vadinamoji „priegauda“ – netyčia pagautos, nereikalingos žuvys gaudant krevetes yra pati gausiausia. Netyčia pagautos žuvys – gyvos arba jau nebegyvos paprasčiausiai išmetamos atgal į jūrą. Šiaurės rytų Atlante tokiu būdu per metus pagaunama ir išmetama daugiau kaip milijonas tonų žuvies.
Taigi, mielieji gurmanai, mąstykite kiekvienąsyk valgydami krevečių salotas. „Don’t eat that shrimp!“ – nevalgyk tos krevetės – tokiu pavadinimu neseniai išėjo reportažas „The Washington Post“.
Siūlau: užuot krimtęsis, kad krevetės dvigubai pabrango tevalgo savo meškere sužvejotus lietuviškus ešerius. Taip bus geriau.
„Don’t eat that shrimp!“ – sakau savo buvusiam kolegai Marijonui. Ir siūlau: užuot krimtęsis, kad krevetės dvigubai pabrango tevalgo savo meškere sužvejotus lietuviškus ešerius. Taip bus geriau.
Darome išvadas. Jeigu vienas Marijonas Mikutavičius liautųsi šveitęs gruzdintas Ekvadoro krevetes, pasaulis nepasikeistų. Bet jeigu tie 40 tūkstančių, kurie spaudė patiktukus Marijono FB paskyroje, galvos ne apie kainą, o apie tai, ką jie valgo, apie Ekvadaro ir Bangladešo krevetes, pasauliui galbūt šiek tiek bus geriau.
Jeigu Marijonas ir jo gerbėjai mažiau valgys krevečių, tūkstančiams žmonių negrės cunamių bangos, kurios anksčiau atsimušdavo į mangrovių tankumynus, kurie masiškai kertami krevečių veisykloms.
Jeigu Marijonas ir jo gerbėjai mažiau valgys krevečių, pasaulis bus teisingesnis ir bus mažiau pabėgėlių, nebegalinčių pakęsti išnaudojimo.
Jeigu Marijonas ir jo gerbėjai mažiau valgys krevečių, liks daugiau šviežių žuvų jūrose mums ir tiems, kurie gyvens po mūsų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Maisto drąsuoliai ir maisto bailiai
