Man taip atsitiko Italijos kurorte Montekatinyje. Tai šiek tiek nutrintas, SPA paslaugų rinkoje įtaką ir įvaizdį šiek tiek praradęs Toskanos kurortas, kurio „liberty“ stiliaus gydyklos primena auksinius itališko glamūro laikus. Na, bet mielas tas Montekatinis ir tiek.
Vakarieniauju keturių žvaigždžių viešbučio restorane. Tipiškas itališkas restoranas, kurį mūsiškės restoranų interjeristikos žymūnai tuoj pat griebtų ir suremontuotų, atnaujintų, padarytų „cool“. Bet čia niekas to kažkodėl nedaro.
Mane aptarnauja padavėjas Marcello. Superpadavėjas. Marcello išsyk suprato, kad aš įdėmiai stebiu jį ir jo darbą. Jo elgsenoje nuo to niekas nepasikeitė. Jis nepradėjo nei geriau dirbti, nei blogiau. Neįsitempė ir neatsipalaidavo. Bet suprato. Vakarieniaudamas fiksavau keletą superpadavėjo veiklos aspektų.
Prastą padavėją visada galima atpažinti iš to, kad klientą jis nori užkariauti šypsena. Jos paskirtis – kompensuoti darbo įgūdžių trūkumus.
Šypsena. Gal dusyk per visą vakarą mačiau užuominą į diskretišką šypseną. Marcello nė karto neišsišiepė – nei plačiai, nei beprasmiškai – idiotiškai. Prastą padavėją visada galima atpažinti iš to, kad klientą jis nori užkariauti šypsena. Jos paskirtis – kompensuoti darbo įgūdžių trūkumus.
Žvilgsnis. Prastas padavėjas žiūri virtuvės link. Stengiasi kuo rečiau žiūrėti į savo klientus, į jų lėkštes. Kitas prasto padavėjo variantas: neatstoja. Lenda į pokalbį ir į dūšią, klausinėja, ar viskas gerai, nors jam tai visiškai nerūpi. Marcello išlaiko pagarbų atstumą, prieina tada, kai reikia nunešti ar atnešti arba kai pagauna mano žvilgsnį su prašymu prieiti.
Kalbėjimas. Jis kalba nei per garsiai, nei per tyliai. Prastas padavėjas, ypač pas mus – šnibžda, nes kažko bijo arba tokiu būdu nori susireikšminti. Italai kartais rėkia, nes jiems taip liepia temperamentas. Tai irgi nėra gerai. Marcello akustine prasme lieka kažkur ties komfortabiliu viduriu.
Judesiai. Tikslūs, užfiksuoti, profesionalūs. Kas yra profesionalūs judesiai? Padavėjas pastato prieš tave lėkštę su patiekalu ir vos pastebimai ją sukteli taip, kad maistas lėkštėje atsiduria tvarkingoje valgymo – fotografavimo pozicijoje. Visa tai užtrunka akimirksnį. Arba tas gerokai mažiau poetiškas momentas, kai klientas pavalgo ir reikia nunešti lėkštes.
Marcello jų nekelia man virš galvos, jis kelia jas, bet kėlimo kampas – žemas, o kryptis tokia, kad blogiausiu atveju padažo likučiais apsilies jis, o ne aš. Taip: padavėjo profesionalumą galima vertinti pagal tai, kaip jis nuneša nešvarius indus. Šis procesas turi būti kuo mažiau pastebimas, tylus ir greitas.
Informacija. Negaliu pakęsti padavėjų – retransliatorių. Tokių, kurie zyzia, tarška ir mala be sustojimo. Neprašyti ir nepaklausti. Retransliuoja tai, ką jiems liepė ir ko jie patys galbūt nesupranta. Varo be sustojimo apie ingredientus, gaminimo techniką, šefo ideologiją, taurų prekės ženklą.
Padavėjo profesionalumą galima vertinti pagal tai, kaip jis nuneša nešvarius indus. Šis procesas turi būti kuo mažiau pastebimas, tylus ir greitas.
Bet prekės ženklą aš ir pats gerai matau. Ir ingredientų skonį jaučiu. Jeigu ko nors nesuprantu – tada klausiu. Marcello laukė mano klausimų. Atokiai, per atstumą, diskretiškai. Štai klausimas, kuris išveda iš kantrybės kantriausią padavėją: „O, sakykite, veršiena, kurią mes čia valgome, – vietinė, toskanietiška?“ Marcello pirmąsyk nusišypso. Jo šypsena sako: „Na taip, aš žinojau, kad manęs šito paklausite.“ Atsakymas: „Veršiena – vietinė, ne importuota, bet mes nenorime išskirti vieno ar kito ūkininko.“ Suprask: tai geriausias galimas atsakymas į tavo klausimą.
Draugiškumas. Prastas padavėjas nori, kad būtum jam draugas. Prastą padavėją tai veikia raminančiai. Kuo daugiau draugiškumo, tuo daugiau atsipalaidavimo. Tuo daugiau nekokybiško darbo. Viskas baigiasi tuo, kad klientas pasijunta kaip namuose, o namuose pretenzijos nereiškiamos. Marcello povyza man sako, kad jis yra mano paslaugoms. O taip – jis pasistengs išspręsti įvairias su vakariene susijusias problemas. Bet ne daugiau.
Arbatpinigiai. Marcello aptarnauja taip, kad negalėtum jo įžeisti. Nieko nepalikdamas arba pernelyg daug palikdamas. Abu variantai tiesiog negalimi. Aš galvoju, kiek turėčiau palikti jam arbatpinigių, svarstau, bandau surasti teisingą išeitį. Marcello vertas šių apmąstymų. Kita vertus, tam tikra, vos juntama superpadavėjo povyzos dalis byloja apie išdidumą. Apie tai, kad tvirtas, elegantiškas, laiko ir gyvenimo patikrintas superpadavėjo pasaulis jau negali būti matuojamas 5, 10 arba 20 procentų arbatpinigių. Jau nebe...
Amžius. Nesu matęs padavėjo, kuriam dar nesukako trisdešimt ir jis mokėtų bendrauti, būti autoritetingas, orus ir paslaugus tuo pat metu, spinduliuotų saikingą pasitikėjimą savimi ir džiaugsmą savo profesija. Tokio nemačiau nei Italijoje, nei Lietuvoje. Marcello vėliau man pasisakė, jog greitai įpusės septintąją dešimtį. Vienintelis jį nervinantis dalykas jo profesijoje yra tas, kad jis anksčiau ar vėliau turės atsisakyti mylimos profesijos. Dėl šios priežasties jis, matyt, eikliau dirba negu kiti, žymiai jaunesni restorano padavėjai.
„Marcello, ar jūs mylite savo darbą?“ – klausiu superpadavėjo. „Taip. Tai pats geriausias darbas pasaulyje“, – atsako Marcello. Kitą vakarą buvau suplanavęs vakarieniauti „cool“ vyno rūsyje. Bet likau viešbutyje pas Marcello.
xxx
Praėjusią savaitę vienas portalas pasakojo apie padavėją, kuris Vilniuje per darbo dieną uždirbo porą eurų. Vieni gailėjo, kiti juokėsi, treti rodė kelią į Dubliną. Įmonės vadovas teisinosi, kalbėjo apie pardavimų planą, procentus, apyvartą, pardavimų krepšelį.
Pagalvojau: jeigu tokį superpadavėją kaip Marcello eksportuotume į Vilnių, išmokytume lietuviškai – kas toliau atsitiktų? Žmonės eitų į restoraną kaip į kiną žiūrėti „Jurassic Park“ – elegantiško superpadavėjo? Yra kitų prognozių?
Tarp dviejų požiūrio taškų – apyvartos, pardavimų plano ir meilės profesijai lieka daugybė neatsakytų klausimų.
Kiek Lietuvoje yra padavėjų, kuriems beveik šešiasdešimt?
Kiek Lietuvoje yra jaunų padavėjų, kurie svajoja visą gyvenimą dirbti padavėjais?
Kiek Lietuvoje yra įvairaus amžiaus padavėjų, kurie myli savo profesiją, jai atsidavę?
Kiek Lietuvoje yra restoranų, kuriuose 20 staliukų tenka 18 padavėjų?
Kiek Lietuvoje yra superpadavėjų?
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Kas įvyks jūsų ir mūsų užstalėje 2017-aisiais?
