Kol kas vienintelis tarptautinis pripažinimas tarptautinėje sveikatos pasiekimų arenoje yra šis: turime savo eurokomisarą – lietuvį Vytenį Andriukaitį, kuris diriguoja visos Europos sveikatos sistemai. Ir viskas.
Turime galingą krepšinį, labai greitą internetą, labai labai technologiškus nežymėtus policijos automobilius. Bet sveikatos – ne. Mūsų nėra pirmajame sveikųjų dešimtuke, nei antrajame, nei kituose. Nėra mūsų netgi penkiasdešimtuke.
Oficialus diagnozės pavadinimas – „Global Health Index 2017“, kurią kasmet sudėlioja JAV agentūra „Bloomberg“. Ji vertina keletą svarbiausių sveikatos rodiklių, tačiau klystate, jeigu manote, kad sveikatos analitikus domina prigimtinis vienos ar kitos šalies moterų grožis. Arba vyrų atletiniai duomenys. Anaiptol. Išvados apie valstybės sveikatą daromos vertinant įkopusius į aštuntąją dešimtį. Jie linksmi ar paniurę? Fiziškai aktyvūs ar prikaustyti prie ligos patalo? Prisimena savo anūkų vardus ar nelabai?
„Bloomberg“ verdiktas: štai jie – pasaulio sveikatos čempionai. Italų senukai ir senutės.
Jeigu keliavote po Italiją turbūt pastebėjote juos – guvius, puikios nuotaikos senjorus centrinėje miestelio aikštėje. Senukai dairosi į moterų kojas, senutės domisi mados tendencijomis. Sekmadienį po mišių jie linksminasi bare: senukai išlenkia taurę vyno, o senutės išgeria puodelį tirštos espreso kavos.
„Bloomberg“ verdiktas: štai jie – pasaulio sveikatos čempionai. Italų senukai ir senutės.
Aukščiausias „Global Health Index 2017” sveikatos indeksas – 93,11 suteiktas Italijai. Šalis, kurioje BVP užmigo žiemos miegu, nedarbas – chroniškas, valstybės sektoriaus įsiskolinimas – neišmatuojamas, sveikuolių pasaulio čempionate davė į kaulus turtingesnėms konkurentėms: Šveicarijai (3 vieta, indeksas 90,75), Singapūrui (4 vieta – 90,23), Japonijai (7 vieta – 89,15), Švedijai (8 vieta – 88,92), Vokietijai (16 vieta – 84,78), JAV (34 vieta – 73,05).
Kodėl? Kokios priežastys? Išskirtinė genetika? Ne. „Bloomberg“ ta proga cituoja Vašingtono universiteto profesoriaus Adamo Drewnowskio išvadą: „Italų sveikatą lemia gerai subalansuota mityba, kurios pamatas – daržovės, vaisiai, žuvis ir alyvuogių aliejus“.
Italų sveikatą lemia gerai subalansuota mityba, kurios pamatas – daržovės, vaisiai, žuvis ir alyvuogių aliejus.
Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo amerikiečiams. Aš beveik ketvirtį amžiaus stebiu reiškinį, kurio pavadinimas – itališkoji mitybos sistema. „Global Health Index“ verdiktas – gera proga pateikti keletą apibendrinimų. Gal bent vienas jų bus naudingas ir mums kovoje dėl aukštesnės pozicijos sveikų valstybių hierarchijoje?
Gastronominė edukacija. Prie stalo – jokių planšečių su žaidimais. Jokių kasdieninių picų į namus. Jokių pusfabrikačių. Mažiesiems italams teisingos mitybos dėsnius išdėsto gastronomijos ekspertai. Kas jie? Mama, tėtis, seneliai. Ypač pastarieji. Jie perteikia ne tik valgymo malonumą, etiketą, bet ir kultūrines regiono gastronomijos tradicijas. Italų mitybos psichologai tvirtina, jog kiekviena prie stalo su šeima praleista minutė stiprina vaiko imunitetą pramoniniam šlamštui.
Maistas – kaip vertybė. O ne kaip būtinybė numalšinti alkį. Toks požiūris ugdo išrankų valgytoją, kuris teisingai sugeba atsirinkti maistą ne vien tik pagal žemiausios kainos kriterijų. Ir tai ne atskirų individų – maisto snobų orientacija, o bendra visuomenės nuostata, kurią remia valstybė.
Pramoninis maistas keičia kailį. Kai vartotojo reikalavimai kasdieniam maistui išauga, pramonininkams paprasčiausiai nelieka kito kelio. Nebeužtenka pakavimo gudrybių. Nebeužtenka ir žemos kainos. Pramonė priversta gaminti ne kiekį už mažiausią kainą, o kokybę už protingą kainą. Pramoninis maistas stengiasi artėti prie ūkininkų diktuojamos maisto strategijos, akcentuoti žaliavų kilmę ir kokybę.
Prekybos tinklai irgi keičiasi. Ir nelaukia, kol vartotojas susivoks, perpras sveikos mitybos naujienas. Prekybos tinklai stengiasi būti šio proceso priekyje. Geriausias pavyzdys – palmių aliejaus problema. Rizikuodamas, kad pirkėjai nesupras, prekybos tinklas „Coop“ atsisakė galingiausio Italijos maisto koncerno „Ferrero“ produkcijos, kurioje dominuoja sveikatai nepalankus palmių aliejus. Bet pirkėjai suprato. Koncernas buvo priverstas teisintis ir keisti strategiją.
Suvaldyta alkoholio problema. Taip, ji suvaldyta. Kasmet vienam gyventojui tenkantis gryno alkoholio kiekis nuolat mažėja ir šiuo metu yra vienas mažiausių Europoje – 6,1 litro (Lietuvoje – maždaug 14 litrų). Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad Italija yra didžiausia vyno gamintoja pasaulyje. Tad štai paradoksas, kurį reikėtų pagaliau perprasti: gamina daugiausia, vartoja mažiausiai. Alkoholio problema suvaldyta ne draudimais, ne represine politika, o pasitelkus ilgalaikę strategiją – švietimą.
Mineralinis vanduo. Vyno mažiausiai, o mineralinio vandens daugiausiai. Tai kita sveikiausios pasaulio valstybės mitybos tendencija. Niekas daugiau neišgeria vandens už italus. Visi mitybos specialistai vieningai sutaria, kad tai yra gerai. Mineralinis vanduo išstumia daugybę surogatinių pramoninių troškulio malšinimo priemonių. Pamėgti vandenį, o ne sultis, pieniškas kavas, gazuotus gėrimus italai pratinami nuo mažens vaikų darželiuose, mokyklose.
Riebalų kultūra. Kiek besistengtų rapsų aliejaus lobistai ir jų samdyti šefai, kol kas Europos Maisto saugos tarnyba EFSA „sveikų riebalų“ statusą suteikė tik alyvuogių aliejui. Dėl vienos labai paprastos priežasties: alyvuogių aliejuje esantys polifenoliai stabdo senėjimo procesus. Argumentas „ar tinka kepti?“ Italijoje apskritai nėra argumentas, nes kepimas ir gruzdinimas stumiamas į maisto gamybos procesų užribį.
Profesionali maisto žiniasklaida. Ji yra. Įtakinga ir profesionali. Atlieka labai svarbų darbą pasakodama ne tiek apie vieno ar kito virtuvės šefo lėkštėje kuriamą grožį, o apie atskirų maisto produktų kokybę, kilmę, gamybos ypatumus. Jie važiuoja į ūkius, bendrauja su gamintojais, dalyvauja specialiuose maisto kokybės seminaruose. Profesionalūs maisto žurnalistai Italijoje ruošiami gastronomijos mokslų universitetuose. Kitaip tariant: šaunus maisto tinklaraštininkas – tai dar ne maisto žurnalistas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Kuo kvepia kavos demokratija?
