Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Paulius Jurkevičius: Kas Lietuvoje geriausiai rašo apie maistą?

Praūžė „Lietuvos įtakingiausiųjų“ vajus. Išlukštenti ir surikiuoti visi: valstybininkai, visuomenininkai, sportininkai, popkultūrininkai, tarnautojai, politikai, žurnalistai ir kitos svarbios valstybei veiklos grupės. Pasigedau ilgame sąraše to, ką darome tris kartus kasdien, kol gyvi esame: maisto pasaulio ir jo įtakingųjų.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Ši tuštuma yra simptomiška. Aptartos visos įmanomos įtakos, bet tos, kurios nukreipia šaukštą į tautos burną nutylėtos. Netgi sportas 2017 – ųjų Lietuvoje yra svarbesnis už maistą. Nekalbant apie popkultūrą ir teisininkus. Tarsi dešimtys, šimtai įtakingiausiųjų visi iki vieno būtų gyvi ta pačia, kažkieno kažkaip suvienodinta substancija, tarkime, – duona ir vandeniu.

Bet ne duona ir vandeniu minta Lietuvos įtakingiausieji. Vieni – austrėmis, kiti – mėsainiais, treti – šaldytais Kijevo kotletais. Pavalgę jie eina daryti įtakos. Klausimas: kas daro įtaką įtakingiausiems maisto ir mitybos reikaluose? Niekas nedaro? Negali būti...

Maisto ir mitybos įtakos vakuumas yra gera žinia dešimtis, šimtus milijonų eurų stumdančiai maisto pramonei ir jos strategams. Pigaus ir dar pigesnio, o rytoj visiškai pigaus maisto pardavėjams. Maisto papildų kūrėjams ir kitiems farmacijos stebukladariams. Liemens – stuomens liesintojams. Politinių blaivyklų išradėjams ir porcijų normuotojams. Daug kam yra gerai, kai lieka neaptartos maisto pasaulį valdančios įtakos ir įtakingiausieji.

Apie maistą labai daug rašoma. Vis daugiau ir daugiau. Atsirado žurnalistinis maisto kritikų luomas, laisvųjų maisto blogerių armija, atsirado maisto kanalai, rubrikos, žurnalai. Į išsipūtusį maisto rašinių srautą, augančią autorių bei skaitytojų kritinę masę smalsiai dairosi stambusis maisto kapitalas. Dairosi, nes paprasti reklamos metodai nelabai veikia. O įtaką valgytojų armijai daryti reikia. Kas iš to susidairymo gausis – pamatysime vėliau.

Kol kas – pirmasis bandymas surikiuoti apie maistą rašančius ir vienokią ar kitokią įtaką darančius autorius. Vienas šio bandymo minusas: tai absoliučiai subjektyvi šio teksto autoriaus nuomonė. Ir vienas pliusas: tai žvilgsnis iš toliau, be artimų draugų įtakos ir patarimų (tiesa, viena kitas patarimas vis tik buvo...) Dar vienas pastebėjimas: įtakingiausiais Lietuvos žurnalistais „Delfi“ portalo rinkimuose išrinkti „Delfi“ žurnalistai, o aš šios tendencijos pabandysiu išvengti, todėl naujienų portalo, kuriam rašau nuopelnų neminėsiu.

Pabandykime pasiaiškinti, kas gi yra įtakingas maisto žurnalistas. Štai šeši gastronominės žurnalistikos įtakos svertai, kurie vienaip ar kitaip veikia skaitytoją. Pirmasis: skaitytojų auditorija. Ji gali būti plati (daug skaitytojų) arba gili (tam tikra skaitytojų grupė). Antrasis: techninis maisto gaminimo ir produktų gamybos technologijų, teritorijos, skonio išmanymas. Trečiasis: bendrasis kultūros lygis, maisto istorijos išmanymas. Ketvirtasis: bendravimas su restoranų šefais, restoranų rinkos išmanymas, įvairių lygių restoranų lankymo patirtis. Penktasis: maisto poveikio sveikatai išmanymas. Šeštasis: gebėjimas įtaigiai rašyti ir reikšti mintis.

O štai šešetas įtakingų maisto žurnalistų (pagal mane):

1. Giedrius Vilpišauskas. Jeigu Lietuvos maisto tinklaraštininkai kažkuo norėtų tapti, tai turėtų tapti būtent tokiu maisto tinklaraštininku kaip Giedrius. Jo pliusai: techniškas maisto gaminimo išmanymas, viskas jo paties rankomis, protu ir keptuvėmis išbandyta, nueitas kruopštus kulinarinės evoliucijos kelias. Giedrius nuolat atsigręžia į prancūziškąją kulinarijos istoriją, ją analizuoja, apibendrina. Įtaigus rašymo stilius, tačiau be didesnių užsižaidimų publicistiniais kalambūrais. Galimas minusas: vis dar per mažai žinomas plačiajai skaitytojų auditorijai (nors po pirmosios knygos pasirodymo ji, matyt, paaugo).

2. Rimvydas Laužikas. Aš nežinau, ar Rimvydas pats gamina. Bet jo unikalūs mūsų virtuvės ištakų tyrimai, techniškas produktų ir gamybos būdų aprašymas rodo, kad šis autorius virtuvę išmano. Lietuvai labai trūko kantraus, nuoširdaus, analitiškai dirbančio maisto istoriko. Ir štai mes jį turime. Aš asmeniškai keisčiau pirmąsias dvi „Michelin“ žvaigždutes į naujas Rimvydo maisto istorijos studijas. Jis, beje, įtaigiai rašo, gal tik šiek tiek privengia didžiųjų naujienų portalų. O gal jie jo privengia?

3. Alfas Ivanauskas. VMG portalas yra normalus, vakarietiškas, visapusiškas maisto naujienų portalas. Vienintelis. Gal šiek tiek pernelyg „užlenktas“ maisto šou kampu, kas man nelabai patinka. Jame yra patarimai, kur nueiti, kaip pasigaminti, maisto mados ir tendencijos. Tiesa, pats Alfas rašo vis mažiau, ir ką gali žinoti, kas toliau bus, ar jis galutinai nesusiikonins ir iš virtuvės mitų griovėjo netaps dar vienu mitų mūrytoju.

4. Beatričė Laurinavičienė. „Verslo žinios“ – solidus dienraštis, todėl verslo pietų apžvalgas skaito svarbūs žmonės. Autorės mintis, jog verslo pietų nesugebantis pagaminti restoranas nesugebės susitvarkyti ir su vakariene yra teisinga. Jos stilius – pakankamai „sausas“, be žurnalistinių efektų. Tiesa, kartais pritrūksta technologinių motyvacijų, vietoje jų atsiranda tokie „dėl skonio nesiginčijama“ stiliaus verdiktai „nekas“, „įdomu“, „gražu“. Užtat Beatričė atranda ir įtaigiai aprašo Lietuvos ūkininkus. Jos reportažas apie vyndarį Raimundą Nagelę buvo tai, ko mūsų maisto žurnalistikoje labiausiai reikia.

5. Aidas Puklevičius. Platus maisto ir vyno pažinimo horizontas, intelektuali ironija, žaismingas rašymo stilius, kulinarinės ir vyno leksikos kalambūrai – tokie, na, primenantys talentingų vidurio puolėjų prasiveržimus futbolo aikštėje su ar be įvarčio, gili ir plati feisbuko auditorija. Aidą skaito. Niekada nesuprasiu, kodėl „Stilius“ atsisakė šio apžvalgininko. Tiesa, „Stilius“ daug ko atsisakė. Na, bet talentai neprapuola, o „Vyno žurnalo“ auditorijai šis autorius, matyt, labiau tinka.

6. Andrius Užkalnis. Restoranų kritikos veteranas. Turi turbūt plačiausią skaitytojų auditoriją, ji sudaryta iš tų, kurie jį dievina, ir iš tų, kurie jo nekenčia. Ką jau pastebėjo ir maisto pramonė. Andrius anksčiau ne tiek restoranus kritikuodavo, kiek skaitytojus provokuodavo, o dabar po truputį keičiasi, nes skaitytojai tobulėja, jiems reikia ne tik efektingai susukto sakinio. Nebeužtenka parašyti „riebu“ arba „puiku“, reikia daugiau ar mažiau techniškų motyvacijų. Problemos iš to atsiranda vėliau: toks žymiai „sausesnis“ rašymas anaiptol nedidina klikų kiekio.

Išvada: tokio superapžvalgininko, kuris išmanytų maistą visomis kryptimis ir dar mokėtų taip sudėlioti tekstą apie maistą, jog netgi maistui abejingas skaitytojas negalėtų nuo jo atsitraukti, toks kaip prancūziško kraujo amerikietis Anthony Bourdain‘as pas mus dar negimė. Virtuvės šefas – rašytojas, – būtent tai, ko mums reikia. Bet nėra ir kažin ar bus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?