Tai jų – maisto žurnalų leidėjų ir pirmosios žvaigždutės laukiančių šefų sakralinė teisė. Mano teisė – pamatyti juokingą, gėdingą, antgamtinį maisto kultūros reiškinį ir jį aprašyti. Ir paklausti: o kodėl čia taip yra?
Štai dabar aš tokį reiškinį matau – šiek tiek juokingą, vidutiniškai gėdingą, galbūt antgamtišką ir klausiu: o kodėl čia taip yra?
Matau bazarą. Kas yra bazaras? Pirmučiausiai – tai nenorminės leksikos elementas. Vis tik bazaras yra senas, geras persiškos kilmės žodis. Jis reiškia spalvingą, triukšmingą rytiečių turgų su daugybe betvarkės, kuri ir yra esminis šio archaiško reiškinio konceptas. Todėl vartosiu žodį bazaras ne todėl, kad norėčiau įžeisti kalbos grynumo sargus. Ne. Tiesiog jis patogiai tinka reiškiniui apibūdinti.
Reiškinys pulsuoja pakeliui į dangų. Vilniaus tarptautinis oro uostas yra tragikomiškas maisto bazaras, kuriame atsiduri prieš skrydį. Jame esi, valgai, geri ir mąstai: Where am I? Wo bin Ich? Dove sono? Paklausite: o kodėl angliškai, kodėl vokiškai arba itališkai? Viskas labai paprasta: valgydamas ir gerdamas VNO restoranuose ir kavinėse nustoji būti Lietuvoje. Čia toks maistas, kuris tave suvalgo, suvirškina ir apdoroja globalumo sekrecijos sultimis, ir nė pats nepajunti, kaip praeina noras kalbėti ir mąstyti lietuviškai.
Pradėkime nuo „On Line“. Ši kavinė yra laukiamosios salės viršuje, prieš patikros vartus. Pavadinimas puikiai atspindi vietą, kurioje esi, o esi virtualioje nei šiokio, nei tokio maisto kertelėje. Jos šeimininkas – „Warsteiner“ alaus gamintojas, ir tai parašyta milžiniškomis raidėmis. Parašyta, kad nepamirštum: taip, Lietuva yra alaus kraštas, bet vokiško alaus kryžiaus žygis prasidėjo ir dar nesibaigė, o tokie alaus pagonys kaip, tarkime, geriausias Lietuvos aludaris Artūras Masiliauskas tegu verda alų kuo toliau nuo Vilnius International Airport.
Bazaras yra senas, geras persiškos kilmės žodis. Jis reiškia spalvingą, triukšmingą rytiečių turgų su daugybe betvarkės, kuri ir yra esminis šio archaiško reiškinio konceptas.
Bet gal ir gerai, kad jo čia nėra, nes lietuvišku alumi tektų užgerti bazaro maistą: naminius koldūnus (nepatikslinta – ar mano kolegos), „Kijevo“ kotletus (nepatikslinta ar iš „Maxima“), itališką rizotą su vištiena (nepatikslinta, kad toks patiekalas neegzistuoja, bet tiek to). Vis tik derėtų pripažinti: lietuviškos, tokios, na, – paleosovietinės virtuvės čia šiek tiek esama (cepelinų, žinoma, tai jau ne).
Praeinu patikrą. Praeina italai, suomiai, rusai, britai, mes visi praeiname ir dairomės. Desperatiškai dairomės: kur galėtume dar kartą, paskutinį kartą, prieš pakildami į dangų (pamenate ilgesingą Stasio Povilaičio šlagerį su žodžiais „ir nors lašelį...“) valgyti lietuviškai?
Eime į „Švyturį“. Beje, keistas dalykas, kurio (dar) nepastebėjo garsiausias ES sveikatos ministras: mūsų oro uoste siautėja alaus gamintojai. Be minėto „Warsteiner“ ir „Heineken“ yra ir „turbūt geriausias pasaulyje“ iš Danijos, jį reklamuoja restoranas „Pank‘olis“. Yra ir mūsiškis – „Švyturys“, kukliai – „Vilkmergė“. Supratote? Anapus čekyno, keliaujant iš žiauriausių Europos draudimų režimo į normalų pasaulį tyliai veikia alkoholinė skaistykla.
„Švyturio“ valgiaraštis sudarytas bazaro principu: visko po truputį, visų tautų, visų konfesijų maistinis jomarkas. Patiekalas „itališka daržovių sriuba“, matyt, laukia italo, kuriam nusibodo šaltibarščiai. Yra Viduržemio jūros žolelės prie lašišos (tam, kad valgytojas pamirštų, prie kurios jūros esame). Yra Amerika su amerikietiškais vištų sparneliais. Yra egzotika – kalmarai.
Ar yra lietuviškos alaus kompanijos restorane Lietuva? Jeigu lietinių su varške nevadinsime tipiška lietuviška virtuve, tai tada... Ne, Lietuva vis tik yra! Radau: „džiovinto sūrio gabaliukai „Džiugas“! Džiovinto? Įsivaizdavau, kad „Džiugas“ yra lietuviškų ilgai brandintų sūrių lyderis. Klydau?
Dabar užkopkime į kavinę „Heineken“. Čia bazaras dar bazariškesnis. Yra Tailandas, Meksika, Japonija, Švedija, Jungtinės Amerikos Valstijos. Prie jų kukliai glaudžiasi amžinas oro uosto gurmė patiekalas – „gruzdintos bulvytės“. Yra ir kūrybiškai pateiktas mėsainis ir vištienos filė. Jeigu vištienos filė nerasite kuriame nors oro uosto restorane – praneškite, padėkosiu. Alio, Lietuva, – tu esi? Ar heinekenas tave galutinai nukryžiavo? Pasirodo, ne iki galo. Nes yra bulviniai blynai su grietine ir lietuviška kiaušinienė su (lietuviškais!) pievagrybiais.
Migruoju iš Vokietijos įtakos sferos lietuviškų maisto konceptų link. Yra laiko iki skrydžio į Romą, lekiu link vartelių nr. 1. Čia maistą gamina „Pank‘olis“. Nesinori kabinėtis prie smagių restoranų pavadinimų ir dar su apostrofa viduryje, aš ir nesikabinėsiu, galvosiu sau, kad pankolius į Lietuvą kartu su artišokais užvežė karalienė Bona ir tiek istorijos.
Žymiai svarbiau, ką mums pasiūlys lietuviškas, naujų maisto tendencijų restoranas. Ir ačiū Dievui, pankolių jis nesiūlo. Bet bazaro koncepciją vysto tvirtai: amerikietiška mėsos tradicija, šiek tiek Gruzijos, šiek tiek Graikijos ir aiškiai per daug Italijos. Kai pamatau valgiaraštyje „tagliatelle“ ir vertimą į lietuvių kalbą „tagliatele“ – tai jau lyg ir aišku, kad čia ta Italija sugalvota, adaptuota, pritaikyta ir užkičinta. Apskritai, jeigu VNO maisto bazare išbrauktume Italiją, nedaug patiekalų beliktų. Gerklę smaugia klausimas: kuriems galams ji čia reikalinga? Tam, kad žinotume, kokia neturi būti itališka virtuvė? Tam, kad Italijos lietuviai ir Lietuvos italai ironiškai šypsotųsi?
„Pank‘olyje“ radau ir nors vieną lašelį Lietuvos: „tradicinė lietuviška žuvienė“. Dar yra tradiciniai lietuviški mėsainiai ir netgi – kaip manote: kas? lietuviškas „chicken Kebab“. Vištienos krūtinėlė, be abejo, irgi yra, bet su kuskusu, – šis akcentas būdingas arabiškų bazarų virtuvėms.
Plati, su užmoju „Pank‘olio“ virtuvė. Ką ji reprezentuoja Lietuvos oro vartuose? Reikia pagalvoti... Bet pamatęs „vaikiško meniu“ patiekalus – „pieniškas dešreles su bulvytėmis Fri ir daržovėmis“ (taip, – Fri didžiąja raide), „bulvytes Fri su pomidorų padažu“ pagalvoju: na, nereikia... Nereikia pasauliui rodyti, kaip mes vaikų mitybą įsivaizduojame.
VNO bazaras nuteikia apmąstymams. Ar negalėtų kas nors sureguliuoti lietuviško maisto pateikimo tokioje itin reprezentacinėje vietoje? Ar negalėtų be gailesčio išvaryti maisto kičą, sustabdyti vokiško alaus kryžiaus žygį, uždrausti taljateles ir buritas? Ar čia galėtų atsirasti šiek tiek Lietuvos? Ar čia galima būtų įrengti lietuviško alaus degustacinę salę, Lietuvos sūrininkų vitriną, lietuviškos duonos su lietuvišku sviestu valgymo kampelį, kokį nors mizerinį stendą su Lietuvos gastronomijos tradicijomis? Galima ar ne?
Bet pamatęs „vaikiško meniu“ patiekalus – „pieniškas dešreles su bulvytėmis Fri ir daržovėmis“ (taip, – Fri didžiąja raide), „bulvytes Fri su pomidorų padažu“ pagalvoju: na, nereikia... Nereikia pasauliui rodyti, kaip mes vaikų mitybą įsivaizduojame
Jeigu kam nors iki šiol neaišku, kaip visa tai turėtų atrodyti, galėsiu pasidalinti įspūdžiais iš periferinių Europos oro uostų, kurie visais įmanomais būdais stengiasi nepaleisti išvykstančiųjų dar kartą nepasiūlę taurės vietinio vyno, vietinio alaus, vietinio mineralinio vandens, lėkštės su vietiniais produktais, neišrėkę reklaminių šūkių apie puikias vietines maisto tradicijas, ūkininkus ir talentingus restoranų šefus.
O kol kas valgysime štai ką: chicken steak with salmon and cheese (višta su lašiša ir sūriu). Nesakysiu, kuriame VNO bazare radau šį šedevrą. Ieškokite ir rasite. Malonaus skrydžio!
