Tiesa, kad nepamirščiau: vienas kandidatas į prezidentus, paklaustas „kava ar arbata?“, atsakė: „Tik arbata“. Tai ne mano kandidatas. Ir ne kavos žmonių. Kaipgi mes, kavos reikaluose pirmaujanti Šiaurės Europos valstybė, leisimės vadovaujami asmens, kuris jaučia meilę arbatinukui? Na, jau ne! Galų gale, žvelgiant šiek tiek iš geopolitinio kampo, kava yra vakarai. Jeigu tiksliau – pietvakariai. O „čiajus“ – tai rytai. Netgi anglai tą pagaliau suprato: Londonas masiškai persimetė nuo arbatos prie kapučino XL.
Nežadu toliau politikuoti, bet arbatos žmonės man nesimpatiški. Jiems reikia daug, o mums, kavos žmonėms, užtenka mažai. Jų puodeliai yra puodai, o mūsų – visada puodeliai. Mūsų gėrimą palaimino popiežius Klemensas VIII, todėl išgėręs puodelį espreso Antico Caffe‘ Santamaria einu į Švč. Mergelės Marijos baziliką nusilenkti ir visų kavos žmonių vardu padėkoti už gerą darbą čia palaidotam pontifikui. O kas ir kada palaimino arbatą? Kuris caras, o gal – kažkuris kinų imperatorius?
Galų gale, žvelgiant šiek tiek iš geopolitinio kampo, kava yra vakarai. Jeigu tiksliau – pietvakariai. O „čiajus“ – tai rytai.
Kita vertus, mūsų, kavos žmonių, pasaulyje irgi įvairūs procesai vyksta. Ir jie ne visada mane įkvepia. Prieš porą dešimtmečių žinojau, kad gyvenu kavos valstybėje – Italijoje, o grįžęs į Lietuvą žinodavau, kad grįžtu į kavos provinciją. Man atrodė, kad taip visada buvo ir bus. Tarkime, važiuodamas per Čekiją arba per Lenkiją nepastebiu žymesnių kavos permainų: čekai seniau gėrė karštą, vandeningą birzgalą ir toliau sau geria. Ką čia bepasakysi: ne kavos, ne arbatos, o alaus žmonės, negali ant jų pykti. Lenkai šen bei ten pasistatė modernių kavos aparatų, spaudinėja aparatų mygtukus, bet ar ten kava? Na, nebent variantas kawa w kapsułkach, tada gal...
Mes – ne čekai ir ne lenkai, mes netrypčiojam vietoje. Rezultatas? Turime eurą ir kavos procesus – sparčius, sisteminius. Štai kodėl atvykęs į Lietuvą suprantu, kad atvykau į kavos metropoliją, o sugrįžęs atgal į Romą sakau sau: sveikas, sugrįžęs į kavos provinciją! Matote, kaip pasaulis kinta: dar visai neseniai buvau kavos pirmūnas, galiausiai tapau kavos atsilikėliu! Fe, kokia gėda...
Mano kvartale, 3–4 km perimetre yra 12 kavos barų, bet nė viename barista nepaklausia, nepasidomi, kokios norėsiu kavos – rūšinės ar berūšės.
Parvykęs iš kavos metropolijos, tai yra iš Lietuvos, keletą dienų blaškausi po savo kvartalą Appio Latino – pietinėje Romoje nesuvokdamas, kas čia, velniai griebtų, per kavos retrogradų miestas. Kyla visokių nerimastingų klausimų, o atsakymų – mažai. Mano kvartale, 3–4 km perimetre yra 12 kavos barų, bet nė viename barista nepaklausia, nepasidomi, kokios norėsiu kavos – rūšinės ar berūšės.
Na gerai, sakau sau. Jūs, kavos beraščiai, profanai neraliuoti, – jums rūšis nerūpi, o man rūpi, jeigu jūs neklausiate, tai aš paklausiu. Bet va, problema: šita kavos mulkių valstybė – Italija prikūrė visokių kavos terminų – kapučinas, ristretas, makjatas, bet kaip teirautis apie rūšį – neaišku. Suprantate, – nėra termino!
Terminus bandau sukurti vietoje. Skamba taip: „Caffe’ di varieta’ o senza varieta“? Barista sunerimęs žiūri į mane. Šiek tiek tiriančiu žvilgsniu. Matau, ką jis apie mane galvoja. Galvoja, kad nuo pat ryto nosį kišau ten, kur nereikia...
Toliau. Socialinis kavos projektas. Yra ar nėra? Tai yra: gerti kavą be socialinio kavos projekto yra nekorektiška. Nešiuolaikiška. Jeigu kavos aromate nejuntame išnaudojimo plantacijose mažinimo pastangų, kovos su rasine segregacija bei moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimais tai toks čia, atsiprašant, ir aromatas.
Klausiu: turite „Guatemala Women Coffee Project“ kavos? Neturime. O „Rwanda Sake International Women Coffee Alliance“ blendą turite? Ne, neturime. Ką daryti?
Toliau: autorinės kavos klausimas. Jūs Lietuvoje geriate autorinę. O mes Italijoje – nelabai rūšinę ir visiškai paprastą – be vardo, be pavardės. Nelabai autorinę, o tai vėlgi liudija prastą kavos kultūros būklę. Turiu pripažinti, kad rūšies ir autorystės idėja man labai patinka. Ji parėjo iš vyno rinkodaros, nes vidutiniškai išsilavinęs vyno vartotojas turėtų žinoti, iš kokių vynuogių spaustas vynas, kokioje teritorijoje. Aukštesnio lygio vyno vartotojas žinos ir enologo pavardę, o dar aukštesnio – derliaus nuėmėjų vardus.
Kadangi pas mus uždrausta plačiai ir be bausmės rašyti apie vyną, vyno rinkodara persimetė į kavos reikalus.
Na, gal aš čia šiek tiek perdedu. Bet gi vis vien – vyno žmonės apie vyną žino daug, nes skaito. Kadangi pas mus uždrausta plačiai ir be bausmės rašyti apie vyną, vyno rinkodara persimetė į kavos reikalus. Beje, artėjant prezidento rinkimams aš šiek tiek nerimauju ir dėl viešų kavos rašymų bei skaitymų: o ką jeigu koks nors arbatinukų ar spurgų garbintojas ims ir uždraus? Negi vėl teks popiežiaus indulgencijos prašyti?
Darsyk pabrėžiu: rūšis man rūpi. Globaliai rūpi. Imkime alyvuogių aliejų – produktą, kurį kaip ir kavą naudojame kasdien. Mano svajonė buvo ši: vartotojas atskiria iš coratina alyvuogių išspaustą aliejų nuo to, kur iš leccino. Žino, kiek metrų virš jūros lygio augo alyvmedis, rankomis ar mašinomis nuimtas derlius, kokia ūkininko pavardė, koks vardas, kiek jam metų, kiek vaikų, koks gyvenimo tikslas. Gaila, bet svajonei, matyt, nelemta išsipildyti: žmonės visais šiais dalykais kažkodėl nesidomi.
Nes aš esu kavos žmogus, o socialinius kavos projektus, rūšis, plantatorių vardus ir pavardes, kovą su išnaudojimu palieku jums, mieli kavos snobai.
Tai kodėl man turėtų rūpėti, kiek metų Kolumbijos kavos augintojui Juanui Valdezui, kiek vaikų turi, koks jo gyvenimo tikslas? Ir kodėl turėčiau domėtis, ar jis tikrai kavamedžius augina ar šiaip simpatiškas reklamos veidas? Man užtektų vieno dalyko: puodelio geros espreso kavos. Nes aš esu kavos žmogus, o socialinius kavos projektus, rūšis, plantatorių vardus ir pavardes, kovą su išnaudojimu palieku jums, mieli kavos snobai.
Paskui, jeigu toliau kalbėsime apie kavos aromatą, tai teks giliai įkvėpti ir persižegnoti. Kava su tekilos aromatu. Kava su šokolado ir miško uogų mišinio aromatu. Kava su alaus prieskoniu. Kava su citrusų ir gėlių bukietu. Eee, – kokių citrusų? Kokių gėlių? Jeigu nenori, kad tave išvadintų kavos profanu – greitai imi ir vardini: kokie citrusai, kokios gėlės. Na, gal mandarinų... Klaida! Ne mandarinų, o violetinių Sicilijos apelsinų, kurie savo ruožtu atsiduoda miško paklote, o pastaroji – avietėmis. O koks aviečių antrinis aromatas? Gal su trumpu kadagio poskoniu? Et, neprisimenu. Teks eiti mokytis... Kišti nosį į samanas.
Žodžiu, jūs supratote, koks yra paprasto kavos žmogaus gyvenimas? Tokio kavos retrogrado kaip aš, kuris atvažiavęs į Neapolį, jaučia: ak, velnias griebtų, kava stiprokai paskrudinta, jokių gėlių ir aviečių nejaučiu, bet pusės šaukštelio cukraus reikia, nes kartoka. Ir tą akimirką, kai pradedu maišyti cukrų mane nufotkina ir įdeda į feisbuką, ir išgėdina viešai, be gailesčio. Taip man ir reikia, – kavos prasčiokui.
***
Dabar Romoje vienuolikta ryto. Antrojo dienos espreso puodelio laikas. Eisiu pas Roberto į barą. Prašysiu kavos be socialinio projekto, be augintojo pavardės, be metrų virš jūros lygio patikslinimo, be arabikos regiono, be ekologijos sertifikato, be rojaus gėlių aromato.
Bet nebloga, žinokite!
