Pamatytų tai, ką aš matau. Matau „Maximoje“ grandiozinį „Sūrių klubą“. Čia, matyt, pono Igno išugdyti rinkodaros profesoriai sugalvojo: sūrių pardavimo vieta simpatiškai panaši į gurmė sambūrį, sūrių mėgėjų asociaciją, ištroškusią gastronominių žinių ir naujų potyrių. „Maxima“ XXX „Sūrių klube“ nepastebėjau tų smarkiai ištroškusių. Klubinė veikla jame nevyko.
Na, bet man vis vien knieti sužinoti, koks čia delikatesas – puskietis sūris su ožragėmis. Girdėjote tokį? „Sūrių klubo“ konsultantė tokį girdėjo, bet nežino, kas yra ožragės ir ką jos sūryje veikia. „Gal sūris – iš ožkų pieno?“ – teiraujuosi. Atsakymas: „Mmm, – gal. Reikėtų pasitikslinti...“ „O gal tai sūris iš ypatingų ožkų – su ilgais ragais...“ – atsargiai pateikiu versiją. „Sūrių klubas“ ją nei paneigia, nei patvirtina.
Pripažįstu: būtent ant „Maximos“ norisi užsisėsti, nes ji yra pati didžiausia – tiek plotais, tiek idėjomis. Konkurentai – „Iki“, „Rimi“, „Norfa“ neturi „Sūrių klubo“.
Klubą dar ketinau pradžiuginti įvairiais klausimais: ar prekiauja kietaisiais avies pieno sūriais, kuo skiriasi granapadanas nuo parmezano, o parmezanas nuo „Džiugo“, bet nepavyko. Konsultantė, trumpai tariant, išnešė muilą. Mano klausimai jai sukėlė paniką. Grandiozinis „Sūrių klubas“ buvo ir vėl liko tuščias.
Pripažįstu: būtent ant „Maximos“ norisi užsisėsti, nes ji yra pati didžiausia – tiek plotais, tiek idėjomis. Konkurentai – „Iki“, „Rimi“, „Norfa“ neturi „Sūrių klubo“, bet irgi yra grandioziniai. Plotais, idėjomis, prekių gausa. Na, ir kas? Nė viename prekybos centre man taip niekas ir nesugebėjo paaiškinti, kas yra tos nelemtos ožragės ir kodėl jos pakliuvo į sūrius.
Glamūriniais Lietuvos supermarketais vis dar stebisi kas? Svečiai iš Baltarusijos. Lietuviai pavargo. Nuo plotų, nuo rinkodaros idėjų ir nuo prekių gausos.
Maisto kokybei ir kilmei atidūs bičiuliai man kalba keistus dalykus: „Prekybos centrai? Ne... Mes maisto einame į turgelius, važiuojame pas ūkininkus arba ieškome gurmė krautuvėlėse“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad reiklius pirkėjus glamūriniai supermarketai jau prarado. Kad tas maisto vartotojų procentas, kuris galėtų ir norėtų kažką sau leisti, nebenori žiūrėti į Tuniso aliejų itališkuose buteliuose, nebenori į plastiką suvyniotų sūrių, kurių nepajėgia apibūdinti pardavėja.
Ieškokime prekybos centre tų, kurie sau gali mažai leisti, nes būtent tiek jiems leidžia pensija, stipendija arba prekybos tinklų kasos operatoriaus atlyginimas. Jie yra. Ir jiems nereikia „Sūrių klubo“ su grybaujančiomis konsultantėmis, nereikia ispaniško „jamono“ arba penkių metrų ilgio lentynos su marinuotomis alyvuogėmis.
Trečioji ir pati gausiausia pirkėjų masė – pirkėjas „vidutiniokas“. Šis kadaise tvirtas „Maximos“, „Iki“, „Rimi“ klientūros nugarkaulis byra dabar, šiomis dienomis.
Jiems reikia kokybiško maisto už kiek įmanoma teisingą kainą. Šios grupės prekybos tinklai dar neprarado. Bet kas žino, kaip ten bus, kai atsidarys „Lidl“ be čiuožyklos ir be akvariumo, užtat su viena marinuotų alyvuogių pakuote vietoje dvidešimt dviejų.
Trečioji ir pati gausiausia pirkėjų masė – pirkėjas „vidutiniokas“. Šis kadaise tvirtas „Maximos“, „Iki“, „Rimi“ klientūros nugarkaulis byra dabar, šiomis dienomis. Gurmaniškų poreikių neturintis, užtat turintis automobilį ir porą šaldiklių virtuvėje pirkėjas emigravo į Lenkiją.
Palenkės vaivadijos „Biedronka“ ir „Kaufland“ greitai pervilios Dzūkijos prekybos centruose dirbančius lietuvius: pasiūlys ne mažesnę algą, nemokamą nuvežimą į darbo vietą, – kad tik su tautiečiais gimtąja kalba bendrautų.
Ką tada darys Lietuvos glamūriniai prekybos centrai? Samdys pabėgėlius iš Sirijos? O gal sutars su Lietuvos Vyskupų konferencija ir kiekviename prekybos centre atidarys po koplyčią tikintiesiems? Apie viską pagalvota, visko yra akropoliuose, bet koplyčias rinkodaros profesoriai kažkodėl pamiršo.
Neseniai Milane vietinių gyventojų klausinėjau apie patį patį didžiausią jų prekybos centrą. Jis, berods, vadinasi „Vulcano“ ir yra daržinė, lyginant su Vilniaus „Akropoliu“: gėdingi itališki 50 tūkst. kv. metrų prieš 110 tūkst. lietuviškų kv. metrų.
Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip ten milaniečiai išsitenka su savo pinigais. O jų Europos madų sostinėje yra daug: 185 milijardai eurų metinio BVP. Vienas statistinis milanietis per metus sukuria 44 tūkst. 700 eurų BVP. Vilnietis – 18 tūkstančių. Taigi, mūsų sostinė su 15 milijardų eurų BVP galėtų pretenduoti į vieną Milano mados kvartalą.
Klausimas: kodėl milaniečiams gera gyventi be „Akropolio“ dydžio monstro, o vilniečiams taip neišeina? Yra tokia iš lenkų kalbos atėjusi svetimybė: fanaberija. Žodis, kurio nerekomenduoja vartoti VLKK. Prašyčiau kalbos kontrolierių manęs nebausti, bet fanaberija tinka maisto pirkimui apibūdinanti. Įdomu: sugalvoję žodį fanaberija, lenkai jį paliko savo kaimynams. Ir jis tiek nusibodo, kad lietuviai nuo maisto fanaberijos bėga į rojų. Rojaus kodinis pavadinimas – województwo podlaskie.
Mūsiškių grandiozinių maisto šventovių ideologai varo strategiją „į plotį“. Bet ne į gylį. Ką tai reiškia? Nuėjęs į Romos prekybos centriuką snobišku pavadinimu „Elite“ ištiesiu rankas į šalis ir beveik siekiu alyvuogių aliejaus lentyną viena ranka, o kita – pomidorų pastos lentyną.
Alyvuogių aliejaus šioje elitinėje 400 kv. metrų parduotuvėje randu viso labo šešias etiketes. Prekes į lentyną dėliojantis vaikinas apie jas sugeba kažką paaiškinti. Į plastiką sufasuotus sūrius galiu suskaičiuoti ant pirštų rankų. Beveik visi – sveriami. Kumpiai taip pat.
Mėsos skyriuje fasuotos jautienos ir kiaulienos išvis nėra. Yra du mėsininkai, vienas jų kantriai vykdo kaprizingos babytės nurodymus, kaip pjaustyti ėriuko šonkaulius. Visko nedaug. Viskas – apibrėžtos kokybės, kurią bet kada gali paaiškinti bet kuris pardavėjas. Viskas, kaip italai sako – a misura d‘uomo – žmogiškos dimensijos. Tai ir yra elitinis maisto, o ne fanaberijų prekybos centras.
Išdėlioję 15, o gal 20 ispaniškų, itališkų, graikiškų alyvuogių rūšių, išfasavę kone visos Europos sūrius, užvežę austrių, artišokų, ančių kepenėlių ir netgi aštuonkojų prekybos ir pramogų centrų kūrėjai galvojo atlikę svarbų darbą – pradėję ir užbaigę Lietuvos žmonių gastronominę edukaciją. Tarėsi paruošę juos tolimesnių delikatesų vartojimui, tolimesniems kulinarijos nuotykiams.
Kuo baigėsi šie nuotykiai, šios pramogos mes tik dabar pamatėme. Suvalkuose ir tuščiame „Sūrių klube“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: „Kielbasa podwawelska“ ir pilvo pabėgėliai
