Tas išėjimas ir tie žygiai yra didysis skonio nuotykis. Vieniems jis patinka, kiti jo nekenčia. Vieni rizikuoja ir atsiduoda jam be išankstinių nusistatymų, kiti neigia ir skelbia karą. Karas – tai bagažinėje sukrauta „Lidlo“ provizija pirkta pagal išankstinį sąrašą, kuriame numatyti visi nenumatyti apetito protrūkiai. Trūksta tik mielos, tvarkingai namuose veikiančios mikrobangų krosnelės.
Mano simpatijos – nuotykių ieškotojų pusėje. Bet negalėčiau smerkti ir „Lidlo“ provizijos vežiotojų. Aš juos suprantu. Kartais ir pats taip darau: tarkime, žinau, kad Nidoje negausi normalios espreso kavos, todėl patyliukais vežiojuosi elektrinį kavinuką „Bialetti“. Patyliukais įsijungiu jį rytais, ir rūkytų ungurių aromate skendinčią Nidą pusvalandžiui apglėbia tikros kavos flavoras.
Ir vis tik vasara yra laikas, kai gimsta maisto abejonės ir maisto kritikai. Atsitinka tas procesas, kurį prancūzas René Descartes’as apibūdino visai suprantama ir paprasta formule „cogito ergo sum“. Mąstau, vadinasi, esu. Nuobodžiame kebabų ir lazanijų pasaulyje vieną dieną užeina noras treptelėti koja ir pasakyti kaip prancūzas sakė: „Kritikuoju, vadinasi, ieškau teisingo maisto“.
Ir tai dažniausiai atsitinka vasarą. Nebūtinai San Sebastiane, kur yra didžiausia trijų „Michelin“ žvaigždžių restoranų koncentracija. Ir nebūtinai brangiame restorane tai įvyksta. Ir netgi nebūtinai mums tokie dalykai atsitinka. Mes kokie esame, tokie jau ir būsime. Šiek tiek patobulėsime, išmoksime sukalioti vyno taures ir nesakyti „šis vynas yra skanus“. Mes – norime to ar nenorime esame laisvalaikio ir prekybos centrų kartos žmonės. Tie, apie kuriuos viskas pagalvota.
Bet dar yra kiti valgytojai. Mūsų maisto ir skonio rytoj. Kad ir tas nervingas vaikinukas, kurį matau prie stalo kurorto restorane. Jam dar tik 10–12 metų. Ne daugiau. Bet jis jau sugeba „pastatyti ant blakstienų“ visą restoraną. Fantastiška jo tirada: „Makaronai – ištižę, plaukioja grietinėlėje. O keptos bulvytės? Kodėl jos apibarstytos kažkokiais geltonais dalykais? Kam jų reikia?“
Ir kiek vėliau, tęsinys: „Vištiena – beviltiškai atšalusi. Desertas – be skonio“. Ir taip toliau. Ir panašiai. Galutinė išvada: „Viskas neskanu“.
Šaunuolis. Tiesa – jo pusėje. Aiškiai matau: šis vaikinukas turi duomenų tapti profesionaliu maisto ir restoranų kritiku. Greta sėdintys jo bendraamžiai siurbčioja „latę“ ir jiems viskas gerai. Skanu. Ir jokių klausimų nėra. Nėra ir atsakymų. O svarbiausiai, – nėra abejonės. Abejonė maisto pažinime yra svarbiausias maisto kritiko ginklas. „Dubito ergo cogito” – abejoju, vadinasi, mąstau, – aiškino prancūzų filosofas.
Bet grįžkime į kurorto restoraną, kur dėliojasi didysis vasaros nuotykis. Ką mes ten matome ir girdime? Žvilgtelėkime į būsimojo maisto ir restoranų kritiko tėvus. Tėvai persikreipę. O, kaip juos nervina vaikas, kuriam viskas neskanu. Ar galėtų būti kitaip? Tėvai atvedė savo atžalą papietauti į restoraną, ir atžala pradėjo kritikuoti. Iš viso to gavosi ne atostogų pramoga kurorte, o krūva nervų ir šiek tiek išleistų pinigų.
Žvilgtelėkime į juos atidžiau. Tėtis – piktas. Nes idėja pietauti restorane buvo jo. Mama triumfuoja: jai nereikia gaminti, plauti indų. Ir svarbiausia – maisto kritiko kritika skirta ne jos patiekalams. O restorano.
Iš pradžių šeima susipyksta. Galiausiai į patiekalų aptarimą įsijungia ir tėtis su mama. Tėtis sako, kad kritikuoti restorano maistą tokiam atseit žinovui dar anksti, esą jis nieko nesupranta. Šiaip ar taip, restorane dirba virėjai – profesionalai. Jie geriau išmano. Jie turi patirties. Jie žino.
Bet jaunasis maisto kritikas nenusileidžia. Šaunuolis. Jis pateikia argumentus: spagečiai valgomi ne su šaukštu. Spagečiai vyniojami ant šakutės. Ir tuoj pat primena tėvams spagečių vyniojimą atostogų Italijoje metu. „Prisimenate? Juk ten, Sicilijoje, nebuvo jokių šaukštų, o ir makaronai neplūduriavo grietinėlėje...“
Tėvai suklūsta. Hm, ką čia gali žinoti – gal ir teisus vaikas... Gal ir neturėtų tie makaronai skendėti grietinėlėje... Trumpa apmąstymų valandėlė. Atostogų nuotykio finalas – šiek tiek netikėtas, bet laimingas: jaunasis maisto kritikas skelbia verdiktą: „Mama, tavo gaminti spagečiai su Parmos kumpiu buvo geresni“. Mama nušvinta. Tėtis nervingai siurbčioja vyną, nežinodamas kaip elgtis – pritarti mažajam kritikui ar toliau girti ir ginti restorano meniu.
Prancūzas René tvirtino, jog kiekvienas daiktas yra savybių visuma, ir dėl to pasaulis yra pažinus. Kiekvienas produktas, patiekalas, kurį suvalgome yra savybių visuma. Ir dėl to maistas irgi yra pažinus. Jeigu mes nenorime, atsisakome pažinti maistą ir jo savybes, tai priežasčių tokiai atmetimo reakcijai yra trys ir visos jos išryškėja atostogų metu. Pirmoji – nebesitikime atrasti nieko naujo, nes apie viską pagalvota, viskas nuspręsta. Antroji – mums kažkodėl nereikia gyvenimo džiaugsmo, o juk geras, teisingas maistas yra gyvenimo džiaugsmas. Trečioji – jūsų vertybių sistema sukalta taip, kad joje maisto pažinimui vietos nėra.
Tas mielas vaikis, kuriam viskas neskanu, nes viskas iš tiesų yra neskanu – tai mūsų išsigelbėjimas. Išsigelbėjimas iš suvienodinto, sulidlinto ir suverslinto, standartizuoto maisto pasaulio. Nes kritika yra tiesos ieškojimas, intuicija, vertinimai, palyginimai. Jeigu jo kritišką, išrankų požiūrį šiandien užgniauš tėvai, rytoj gastronominio auklėjimo imsis tinklai, pica į namus, kebabai.
Moralas iš mano pusės: džiaukitės, jeigu vaikui kažkas neskanu. Vadinasi, jis jau pradėjo lavinti skonį. Skatinkite kritišką požiūrį į maistą – vėliau tai gali praversti. Nes ką gali žinoti – gal jūsų vaikas tikrai taps profesionaliu maisto kritiku. O gal paprasčiausiai – atsakingu valgytoju.
Smagių vasaros skonio avantiūrų!
